Godūs
aukštos žolės
svyravimai
blyksi
svetimu gerumu
prieblandoje
dekoratyvių rugių
lėkuoja
tautiniai varovai
kandžiai
girgžda į kojas
bėgančiam
briaunuotos kultūros
paraštėm
ateiviui bejausmis
retoriškas
sportininko lemties
klausimas
varovai su roleksais
suka
roliką girnų
akmeniu
savąstį gruzdina
kaukšt
tu esi ak,
nevertas ar nežinojai,
kaukšt
nei pridėngt nei užtept
brauningu
per rudus
kaltūnus
išsišiepusių tavo
randų
tai kaip tau šitas
parkelis,
kaip tas liūlantis
švytintis
dumblas žalias
Bet jei reliatyvumo teoriją parašytum, į Š.D. veikimo principe paraleliai, tai apskritai trūktų jiems jos... jie neseka minčių NES jų neįžvelgia, prastai su minties dinamiškumu rašykuose, ir su įžvalgumu, tiesiog (galima pagretinti palyginimui), kaip senelių namuose - sklerozė, kraujagyslės užsikimšę, sienelės jų apsinešę o tu pavarai - "sportinis", tai protas jiems uždusti gali, atsargiai su tokiais :D tik bus kaukšt, ir visiškai nebežinos sąvokų: mintis, idėja, kontekstas...
Taip susirašius, (sulaužius eilutes) geriau skaitėsi (bent man) nors pabaigoje, nuo pabrauktos eilutės kažkas susimala. (man atrodo nereikalingas tas TAU - jis bus paryškintas juodžiau.)
"Godūs aukštos žolės svyravimai
blyksi
svetimu
gerumu
prieblandoje dekoratyvių rugių
lekuoja
tautiniai varovai kandžiai girgžda
į kojas
bėgančiam
briaunuotos kultūros
paraštėm
ateiviui
varovai su roleksais suka roliką girnų
akmeniu
savastį gruzdina
kaukšt
tu esi
ak,
nevertas ar nežinojai???
kaukšt
nei pridengt nei užtept brauningu
per rudus kaltūnus išsišiepusių tavo randų
tai kaip tau šitas parkelis kaip tas liulantis
švytintis dumblas
žalias" ________________
keistas toksai - atrodo kitoks pasaulis labai, labai,neina įsisavinti, turi jame pagyventi kad informacija įsisavintų.
Beje, man jūsų vakarykštė /Miniatiūrinė proza - tikrai patiko. (ji įdomi, įdomi scena, įdomi idėja pati - nenuobodžiai parašyta - aš jos tik nevertinau balais. ) ji man neatrodė paviršutiniška - ir proza. joje siužetas, papildytas verlibru.)
čia užčiuopiu kaip lyg rašėte, ir pati schematiškai žiūrėjote, kaip sukasi sraigtelis, kaip jis suka kitą sraigtelį, o tas kitas dar kitą - su kiekvienu išsukamu žodžiu, lyg leidote taip jiems suktis ir užrašinėjote - gerai kad įdėjote į Š.D.
bet taip kaip dabar surašyta - mano Восприятию, šiek tiek per ištemta, per sausa, o taip susirašius, (eilutes sulaužius) lengviau, nors skaitydamas žiūri į tą žaismę, lyg sraigteliai išsukinėja žodžius kurie vienas po kito vienas prie kito segasi - gal, taip ateiviui atrodytų viskas čia - jis žiūrėtų pagal programas - bet neturėtų jokio emocinio ryšio - emocinio prisirišimo, ta dalis nedalyvautų, arba jei pats būtum kitoje planetoje, ten pamatytum kažkokias tai būtybes ir bandytum išgirsti, suprasti, pajausti jų pasaulį - ir ką jie daro, ir kas už ką atsakingas - kas ką reiškia, taip sausai - na, kaip jaustųsi protas. toksai įspūdis - taip skaitai.
tą ir turėjau omenyje sakydama - kaip kitas pasaulis, kažkas tokio, be emocinių priklausomybių. be emocinio ryšio -na kol jis tau ne tavo, kol jį bandai tik suprasti - elgseną jų, ir t.t.
galima sakyti ne poezija, bet - Š.D. (ta kategorija. kažką turi - išsukami žodžiai sraigteliais, kurie veikia vienas kitą - kaip laikrodžio mechanizme - jį atsidarius - ten jokios tapybos, ar grafikos, taip sausa, o vis tik jis visas juda sukasi ir darniai - išsukinėja valandas, minutes, sekundes...) va toks.