Rašyk
Eilės (78805)
Fantastika (2327)
Esė (1583)
Proza (11027)
Vaikams (2728)
Slam (85)
English (1204)
Po polsku (376)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Daugiau tvarsčio neturi? “


    - Daugiau tvarsčio neturi?
    - Ne... Ai, neveržk... Per stipriai!
    Indrė sėdėjo ant grindų atkišusi kairės rankos smilių ir jautėsi žiauriai kvailai: ir dėl to, kad tų sumuštinių niekas net neparagavo, ir dėl to, kad Linas mėgina tvarsčiu aprišti pirštą, kurį įsipjovė ir kiekvienas jo prisilietimas virpino gyvūnėlį, tupinti paširdžiuose, ir dėl to, kad jai patiko taip sėdėti ir jausti, kad tas šlykštus nevilties gumulas, sukilęs gerklėje, spaudžia ašaras vieną po kitos. O jos teka skruostais ir taip gera, lengva darosi...
    - Taip skauda? Atleisiu... Dabar gerai?
    - Ne...
    - Ne?!
    - Ne, neskauda. Taip, dabar gerai, – Indrė palankstė pirštą. – Ačiū.
    Linas atsitiesė. Klūpėjo priešais ją prikandęs savo prakirstą lūpą ir žvelgė taip giliai į akis, kad atrodė, jog jo žvilgsnis sugeba patekti ten, kur ji pati net sapnuose nelabai išdrįsta užeiti...
    - Baik.
    - Ką baigt?
    - Žiūrėti taip baik.
    - Kaip žiūrėti?
    - Linai... – Nusijuokė.
    Indrė atsistojo. Kelios kėdės buvo apverstos – jos labai tiko prie nudrėbto megztinio, alaus butelių ant stalo ir bendros nuotaikos. Muzika buvo greičiau kaip fonas, nes net negirdėjo, kas groja. Kėdes sustatė prie sienos, megztinį pakėlė, sulankstė ir padėjo ant sofos, butelius surinko ir išnešė į virtuvę. Taip, dabar aišku, kas ten dužo... Dvi vyno taurės! Kokiam idiotui jų prireikė?! Tėtis nebus labai patenkintas...
    Palikusi butelius ant spintelės ir taurių šukes ant grindų, Indrė grįžo į kambarį. Linas tebeklūpėjo ant grindų. Kiek laiko jie draugauja? Vienuolika metų? Gal dešimt? Ne, juk dar pirmoje klasėje pasakė, kad labai myli. O paskui netyčia klasėje prisilietė prie rankos ir kelis mėnesius nedrįso net pažiūrėti. Taip buvo juokinga...
- Nereikėjo tų sumuštinių... Vis tiek niekas nevalgė...
- Dėl tėvų neini namo?
- Aš? Jo. Turbūt...
- Linai...
    - Gal dėl to, kad vakar vėl grįžo prisigėręs kaip kiaulė... Gal dėl to, kad į mamą metė lėkštę su valgiu, kurį jam buvo paruošusi... Gal dėl to, kad išrovė antenos laidą, nes užsimanė ketvirtą valandą ryto televizorių savo kambaryje pažiūrėti... Gal dėl to, kad tempdamas laidą numetė mamos kvepalus ir juos sudaužė... Nežinau, gal dėl to?
    - Pasiliksi?
    Labai norėjo, kad jis liktų.
    - Nešalta? Paduosiu megztinį...
    - Ne. – Linas pats atsikėlė, pasiėmė megztinį ir, atsigulęs ant sofos, pasikišo jį vietoje pagalvės. – Prisimeni, kai iškylavom prie jūros?
      - Taip. – Indrė nusišypsojo. – Kodėl klausi? – Paėmė nuo stalo pultelį ir išjungė muziką.
      - Tiesiog... Atsiguliau ir prisiminiau... Buvo šilta. O tada irgi pirštą buvai juk įsipjovus.
      Pavasarį su Linu jie išėjo iš pamokų. Vienuoliktoje klasėje, likus porai savaičių iki atostogų – nemanė, kad daro kažką labai baisaus. Tuo labiau, kad išsėdėti tikrai nuobodžiose pamokose, kai už lango plieskia saulė, neįmanoma nei fiziškai, nei psichologiškai. O prie jūros jie sėdėjo ir valgė keptus sumuštinius, kuriuos Linas buvo specialiai įsidėjęs tokiai progai. Ji net paskambino fortepijono mokytojui ir pasakė, kad šiandien į pamoką neateis... Nes prie jūros buvo šilta ir labai gera... To, aišku, nepasakė. O, be to, kaip ji pagros, jei labai skaudžiai įsipjovė pirštą... Buvo truputį nesmagu meluoti, bet per atsiskaitymą jai sekėsi puikiai.
      - Linai? – Indrė prisėdo šalia jo ant sofos. – Aš norėčiau pasikalbėti.
      - Apie ką?
      - Apie mus.
      - Tai mes apie viską jau pasikalbėjom...
      - Ir nieko neišsiaiškinom.
      - O ką mes galėjom išsiaiškinti? – Linas atsisėdo, apkabino Indrę ir ši nugara lengvai atsirėmė į jį.
    - Aš nesuprantu, kaip man toliau elgtis...
    - Mes esame draugai, Indre.
      Po šių Lino žodžių galvoje pasipylė šimtą kartų girdėtos frazės iš filmų, knygų, draugių pasakojimų. Daug banalaus šlamšto, lyg sufleruojančio, kaip elgtis ir ką sakyti, išgirdus būtent tokią vaikino frazę.
      - Aš žinau. Su kitais man būna labai sunku bendrauti. O su tavimi aš jaučiuosi labai gerai, laisvai...
    - Vėl kraujas pradėjo tekėti... – Linas paėmė jos ranką ir pasuko delnu į viršų. – Matai? Reikia daugiau tvarsčio arba šiaip kokios marlės...
    - Nesvarbu, Linai, tegul teka. – Indrė sulenkė pirštus ir tvirtai suspaudė Lino ranką.
    - Bus dar tų bernų...
    - Tokių kaip tu – nebebus!
      Nenorėjo to sakyti. Ko labiausiai nekentė, tai – lyginimo su kitais. Ir ją pačią erzindavo amžinas lygiavimasis, net pajuto, jog kartais nebegalėdavo priimti žmonių, nesulygindama jų su matytais ar pažįstamais.
    - Gal einam prie jūros? Baigsis šilumytė greitai...
    - Iš kur žinai, kad aš noriu prie jūros?
    - Šiaip pasiūliau.
    - Matai? Tu apie mane viską žinai! Net – ką galvoju!
    - Tai varom. Tau padėt čia susitvarkyti? – Linas pašoko nuo sofos, pasiėmė megztinį ir pradėjo vilktis.
    - Linai, aš išvažiuoju gyventi į Vil-nių! Nuo rudens. Tėvai gavo gerus darbus.
    Linas lėtai baigė vilktis megztinį. Ir vėl pasižiūrėjo tuo žvilgsniu – taip kiaurai.
    - Tikrai? Mano sesuo ten gyvena.
    - Tai važiuojam kartu, Linai!
    - Negaliu. O mokykla? Paskutiniai metai... Be to, aš nieko ten nepažįstu.
    - Pažįsti mane!
    - Aš jau eisiu. Vėlu...
    - Juk tu nenori eiti namo! Linai!
    - Aš pasivaikščiosiu. Truputį.
    Linas lėtai nuėjo į koridorių ir Indrė girdėjo, kaip pradėjo autis batus. Dingo jėgos. Atsilošė, užsimerkė ir negalėjo pajudėti.
    - Mes daugiau galim net nebepasimatyti! – Jokio atsakymo, tik girdėjosi, kaip užveržia batų raištelius. – Linai!
      - Taip. Galim. – Balsas buvo tolimas, kaip prie jūros, kai šauki ir garsas dingsta smėlyje. Jis priėjo ir atsiklaupė prie jos kojų. – Bet aš tavęs niekada nepamiršiu.
    Kad ir kaip laikėsi, bet po šių žodžių Indrei ašaros pradėjo tekėti net pro užmerktas akis. O svarbiausia, kad jai pačiai visai nebuvo graudu. Tiesiog ta kvaila žinia spaudė galvą ir vis tiek turėjo kažkada išlįsti.
      - Ate... – Linas pakilo, jo žingsniai nutolo, pasigirdo spynos atrakinimo garsas, durys atsivėrė ir užsitrenkė.
    - Ate... Ate... Aš tave myliu...
    - Ir aš tave myliu!
    Indrė atsimerkė ir pasuko galvą: Linas stovėjo prie kambario durų, šypsojosi ir žiūrėjo tiesiai jai į akis. Taip kiaurai.
2013-05-23 09:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-30 11:44
Aurimaz
)O matau ir svetainės administratorių, kurio supratimas apie siužetą - daugiau nei miglotas. Kai toks pakomentuoja - griūk negyvas iš juoko. :)

Malonu, kad suteikiau vitamino C dozę. Jeigu iš tiesų manote, kad mano komentarai jums nereikalingi, galiu padaryti paslaugą ir nebekomentuoti bei nebevertinti visai. Yra pakankamai daug autorių, kurie priima kritiką ir panaudoja ją savęs tobulinimui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-29 23:19
Antartėmis
Kurių galų veiksmas vyksta ant grindų?
Jei tai metaforiškai perteikiamas nuopolis- tai nuopolio aš neradau.
jei apie padėtį kalbama be gilesnių sumanymų- tai ant grindų suprasčiau jei būtų tenai kojos nykštys koks įpjautas, net originaliau.
Šukės- skausmas, duženos, santykių trapumo metafora. Santykiai berno šeimoj vs santykiai tarp jo ir panos.
nu ką dar pakapsčius, "AteAte"- Pugačiovos gal daina tokia yra- privet privet poka poka, tai šiaip skamba pernelyg dramatiškai ir kvailokai.
Žodžio myliu šeip galima ir nevartoti, nes pasakyti yra lengvaiu nei parodyti, jausmus geriau išreikšti ne žodžiais kūriny. Nebent visa esmė ir buvo čia tas prisipažinimas. Tada geriau jau nutylėjimas- vat vietoj būtų tritaškis gal ir pavadinima pakeitus į Prisipažinimas. Nes čia dabar tiek daug tvarsčio širdies žaizdoms bintuoti ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-28 13:01
Autorius Niekas
Randu tikrai teisingų pastabų. :) Ačiū jums.

Kita vertus, pasitaiko ir diletantiškų, kaip antai apie pirmoką ir siužeto nebuvimą. :)

Suprantu jaunesnius šios bendruomenės narius, sulaukusius tokių, atseit, komentarų: kaip jiems krenta ūpas. :)O matau ir svetainės administratorių, kurio supratimas apie siužetą - daugiau nei miglotas. Kai toks pakomentuoja - griūk negyvas iš juoko. :)

Siužetas, be jokios abejonės, priežasčių ir pasekmių visuma, stumianti veiksmą į priekį. Pasamprotaukime, kiek čia - šiame etiude - yra priežastinių ir pasekminių ryšių: kas įvyko, kas vyksta, kas vyks; dėl kokių priežasčių tokia situacija, kokie priežastiniai ryšiai, kokios pasekmės laukia ateityje dėl šių priežasčių. Tai ir yra siužetas. Čia jis - labai aiškus ir puikiai išreikštas. :)

Šaolinis moko: prieš einant į kovą, įvertink savo pasirengimą ir priešininką. Jei nesijauti užtikrintas savo gebėjimais - venk kovos. Garbinga pripažinti, kad nesi pasiruošęs, maža garbės, kai esi įveikiamas dėl asmeninio nepasirengimo. :)

Tikrai labai vertinu visų nuomones, nes tik taip mes pasitikriname: ir kūrėjai, ir kritikai. Ir - formuojame visuomenės skonį.

Tai didelė atsakomybė. Nepamirškime.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-28 11:25
Lengvai
Neblogai, tik istorijos įdomesnės norisi. O čia jau viskas kažkur matyta ir girdėta. Bet pateikimas neprastas.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-28 00:16
Gija_
Meilė nėra tiesiog prisipažinimas, jei ką.

Jei treniruotė, tai gal, sakau, pakilnokit kokius hantelius ar štangutę, o ne su barbėm žaiskit.
Rašot neblogai, tik raskit apie ką. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-25 19:42
_Ana_Brydė_
Pirmokas geriau parašytų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-25 11:02
Aurimaz
Jausmai ir romantika yra gerai, jie pagardina gerą kūrinį. Panašiai kaip prieskoniai patiekalą. Tačiau kai patiekalą sudaro vien prieskoniai, tai valgyti visai nesinori. Šiame kūrinyje būtent taip ir yra - vieni prieskoniai. Trūksta pagrindinio siužeto.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 17:28
Erla
Galimų įvykių etiudas, tvarkingai parašytas. Abejonių nekelia, įtraukia skaitytoją. Pabaiga galėtų būti svaresnė.4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 16:35
Atėja
Jautriai, geras darbas, mielai susiskaite
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 10:36
Marquise
Na, nei mano komentaras, nei vertinimas, manau, neprieštarauja tam, ką Jūs parašėte. Tikrai pritariu, kad tai puikus etiudas, rašymo treniruotė - vadinkit kaip norit. 

Kaip novelei, pabaiga per daug nuspėjama, nėra netikėtumo (mano vertinimu), tokia baigtis nujaučiama ir tai nėra blogai, jei neprisirišant prie žanro - tik patvirtina, kad herojai nuosekliai vedami prie kulminacinio momento.

Prieštaraučiau tik teiginiui:

"Unikalumas bendram kontekste (rasyk bendruomenė) - yra" 

Aš neįžvelgiu kažko labai išskirtinio, nebent sakytume, kad kiekvienas tekstas yra unikalus ir nepakartojamas (ir iš dalies, žinoma, būtume teisūs).

Galiu tik pridurti, kad su tokiu startu tikiuosi iš šio autoriaus tikrai skaitytoją džiuginančių kūrinių. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-24 08:56
Autorius Niekas
Labai ačiū už nurodytas stiliaus klaidas. :) vertinu tai.

Kita vertus, tai kūrinėlis, sukaltas pagal pagrindines, visiems privalomas taisykles.

Tai etiudas, skirtas pasipraktikavimui, kaip iš menkos situacijos būtų (yra) įmanoma sukurpti gyvenimo fragmentą.

Be jokios abejonės - idėja yra (kam tada kūrinys?). Netikėtumas - taip pat. Unikalumas bendram kontekste (rasyk bendruomenė) - yra: laikomasi novelės kūrimo taisyklių. Trumpame tekste pasakyta labai daug apie dviejų jaunų žmonių gyvenimus,

Prisipažinimas meilėje - tai nėra "tiesiog". :) Nesumenkinkime svarbiausio įvykio jaunimo gyvenime. (Būkime nuoširdūs).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-23 22:35
Marquise
"šukes ant grindų, Indrė grįžo į kambarį. Linas tebeklūpėjo ant grindų" -> grindų/grindų


Ačiū už tvarkingą ir sklandų tekstą, tačiau norėtųsi kažko daugiau nei tiesiog meilės prisipažinimas. Kažkokios idėjos, minties, netikėtumo, unikalumo ar kažko panašaus.

III
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-23 15:55
Autorius Niekas
Prašau pagrįsti, nes turiu rimtų kontrargumentų terminui "lėkšta".

Įspūdis - dar ne vertinimas. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-23 15:36
_Ana_Brydė_
Lėkšta ir visai neįdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą