čia tai jau ne kaip. dabar ryte atsibudus, eidamas praustis žmogus pasakys, ne einu priimti rytinį dušą, o einu bučiuotis...
prastas tas pirmas posmas - nors vanduo gaivus, bet jis bučinių tikrai neprimena. oi ne. :D
man gražu tik tai iš eilėraščio:
"pasiilgau to lietaus, kuris
gėlynus ir daržus pataiso". --- tai skaitant matai sausrą, o jei kažką matai ar skaitydamas jauti - tai jau gerai. Ir paraleliai prisimeni dar, skaitydamas tą eilutę, kaip juda gėlių žiedai, krūmai, lapai, kada lyja, rodos, kad linguoja - linksi linksi, dėkingumą spinduliuoja, gyvybinę energiją, ir atsigauna - pakvimpa oras augalais - žiedynų aromatais, gaiva.
Ta eilutė gerai, kur kalbama "pataisytų gėlynus ir daržus"; tik tiek ir patiko.
visa kita - langus, pati nusivalyk gal... :D
o jei nori bučiuotis, tai neversk to daryti lietaus, susirask sau mylimąjį ir bučiuokis... :D
O,S,
be bučinių gali laisvai ir puikiai gyventi, bet be vandens, nu negretinčiau bučinių su vandeniu, niekaip...