Miestelyje, kuriame gyvenu, yra tik viena tikrai graži vieta. Anksčiau būčiau pasakęs, kad yra ir daugiau, tačiau jie iškirto mano mėgstamiausius medžius. Likę nepaliesti jau nukryžiuoti, tad tai tik laiko klausimas. Viskas, kas liko gero šioje skylėje, tai funeraliniai varnų būriai. Ir viena alėja. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek kartų ja ėjau, turbūt visiems miestelėnams teko ja eiti bent kartą; tai toks neišvengiamas darinys, nori to ar ne. Turėdamas ilgą darbo pietų pertraukėlę, nusprendžiau eiti toliau alėja ir aptikau vieną šalimais esantį kalnelį. Kad tai kalnas - nepasakysi, nes pažiūrėjus už nugaros suprasi, jog šaligatvis kone lygus su nuokalne, todėl stengiausi niekada nesigręžioti. Keletas medžių ir pakankamas aukštis galutinai išskyrė mane nuo praeivių. Galėjau niekieno netrugdomas stebėti juos, o šie neturėjo nė įtarimo. Tiesa, kartais dalykai pasisukdavo ir prieš mane - kažkas be visiškai jokios pagrįstos priežasties žvilgtelėdavo aukštyn ir išvysdavo mane. Gerai, kad visada turiu knygą su savimi - užsiverčiu ją priešais veidą ir tarsi turiu ekscentrišką priežastį sėdėti ant kalno, virš šių visų praeivių. Tie, kurie pažvelgė, dar ilgai neatitraukia akių - nesvarbu, mato jie mano veidą ar ne, vistiek neįprasta, jog skaitau knygą, ir dar tokioje vietoje, ir tokiu paros metu. Tik ne mūsų miestelyje. Gal kokiame nors mieste. Žinoma, tai vis geriau nei būti sugautu dykaduoniaujant, tiksliau, stebint žmones. Tiesa, jie retai pakelia akis nuo žemės. O net kai tai ir padaro, rodosi, jog tik per klaidą.
Tačiau aš slėpiuosi knyga tik nuo tų, kuriuos pažįstu. Su tais, kurių dar niekada gyvenime nemačiau, aš jaučiuosi lygiavertis ir įsispitriju į juos lygiai taip pat, kaip ir jie į mane. Miglotai paklaidžiojame kits kito veidais ir aš slapčia svarstau, ar tik nekenkia tas aukštis deramam mano įspūdžiui. Tikiuosi, jog ne. Norėčiau sudaryti gražų įspūdį nepažįstamam žmogui. Trokštu būti vertas hipotezės, kad ir sekundę trunkančios.
- Tamsta, ar tau reikia pagalbos?
Ranka iš įpročio griebėsi storo knygos viršelio, tačiau po akimirkos suvokiau, jog žmogus, stovintis medžių šešėliuose po mano pėdomis, tėra nepažįstamasis. „Gerai, “ pagalvojau. “Man nereikia slėptis. Bet jis mane užkalbino. Nenutuokiu, kaip turėčiau elgtis“. Keletą akimirkų ir toliau įžūliai vėpsojau į jį, taisydamasis savo pečių ilgumo plaukus - naiviai maniau, jog nesulaukęs atsakymo žmogysta pasitrauks į šalį, tačiau vyras vis dar stovėjo toje pačioje vietoje, akivaizdžiai laukdamas mano atsakymo. Jis galėjo būti ne vyresnis nei dvidešimties metų, aukštas, tamsiais, garbanotais plaukais, nepaprastai lieknas ir turėjo aiškius juodus ratilus po akimis, nors tai ir nekenkė jo išvaizdai, tiesą sakant, net darė jį charizmatiškesniu. Niekaip negalėjau suprasti, kaip toks baikščiai atrodantis žmogus gali pasirodyti toks įžūlus. Visų pirma, jis pasiteiravo ar man reikėtų pagalbos, kas, iš esmės, yra pakankamai mandagu, bet tik ne čia, tik ne šioje situacijoje. Bet svarbiausia yra tai, jog jis sulaužė mano ir praeivių kodeksą. Niekas niekada nekalba. Tik žiūri. Galų gale, juk mes esame skirtingų pusių atstovai. O kai pažeidžiama net menkiausia kodekso smulkmena, įprastai seka grandinė kitų pažeidimų.
- Tamsta, ko tu lauki?
- Egzekutoriaus. - Leptelėjau.
- Egzekucionieriaus? - Pasitikslino garbanius.
- Ne, ne. Egzekutoriaus.
Nepažįstamasis supratingai palingavo galva.
- Jūs turite vardą? - Vėjas šiugždeno žaluojančius lapelius, kuomet aš nusprendžiau sugriauti šią tylą.
- Jūs keistai klausiate. - Nepažįstamasis įsikišo ranką į kišenę; jo veidas sulig kiekviena sekunde vis liūdnesnis. - Kaip galima neturėti vardo?
- Galima vardo neturėti, - Kažkur toli trimituoja politikų agitaciniai šūkiai pro plačiaekranius televizorius. - Ir galima jį įsigyti.
- Mano vardas yra Oto. - Jis žvilgtelėjo į laikroduką ant riešo. - Jūsų Egzekucionierius - jis jau greit?
- Egzekutorius. - Pataisau Oto. - Nežinau. Nevalia jo trikdyt.
- Tas tiesa. Arogantiškas, ar ne?
- Kaip pažiūrėsi. Tiesą sakant, aš norėčiau pulti jam į glėbį.
- Pulti Egzeku... toriui į glėbį? - Nustebo Oto. - Dabar suprantu, kodėl laukiate.
- Aš myliu Egzekutorių.
- O ar tik ne jūsų tipams nelemta mylėti?
- Galbūt mes mylėjome tūkstantį kartų to neatpažindami. O galbūt mes niekada nemylėjome, tačiau taip ir nenustojome vilties.
Oto linktelėjo man ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo tolyn alėja. Aš buvau dėkingas. Pažeidė praeivių kodeksą, bet išėjo be žodžių. Kad ir ką pamanė apie tą kvailą mano repliką dėl Egzekutoriaus. Nusprendžiau, kad jei kas nors dar mane šiandien užkalbins (o tai buvo tikėtina, nes, kaip ir minėjau, net menkiausias kodekso pažeidimas atneša virtinę kitų pažeidimų), visiems atsakysiu tą patį. Aš laukiu Egzekutoriaus.
- Tamsta, ko tu---
- Aš laukiu Egzekutoriaus.
Man buvo bloga, taip bloga dėl tokio masyvaus kodekso pažeidinėjimo, tačiau kitaip negalėjau. Turėjau išsyk pasakyti, ką aš čionai darau. Ir šio šviesiaplaukio, skandinaviškai atrodančio bernioko klausimas galėjo baigtis net visiškai kitaip, nei Oto, bet aš tiesiog nesusiturėjau. Dabar jau tai tapo ne tik mano reikalu, bet ir praeivių, šis mano laukimas. Pajutau gniužulą savo gerklėje; kada aš spėjau virsti šia tragedija? Dar visai neseniai aš santūriai stebėjau praeivius gana iškiliai, susidėjęs kojas ir pasiruošęs apsaugai gerą tomą, o dabar aš puoliau atvirauti, košmariškai atvirauti. Tik pažiūrėkit į tą skvarbų žvilgsnį - galiu lažintis, jog jis dabar galvoja apie mane. Tikiuosi, kad mano žodžiai privertė jį sutrikti, kad toji mano pastaba pasiuntė staigų skausmą jo širdin ir, jog visa tai yra verta hipotezės. Trokštu bent sekundės hipotezės.
- Gerai. - Ramiu tonu atsako šviesiaplaukis. - Egzekucionierius jau pakeliui.
- Egzekutorius. - Pataisau. - Kas jūs?
- Aš - Hansas. Egzekutoriaus antros eilės pasiuntinys. - Jis akimirkai pamindžikuoja. - Oto buvo iš trečiosios eilės.
- Egzekutorius - jis ateis? - Ramiai pasiteiravau.
- Taip, jis negali tavęs ignoruoti. Manau, jog jis yra tau neabejingas.
- Tai būtų pirmas geras dalykas nutikęs man šiomis dienomis.
- O argi Egzekutoriaus meilė nėra pragaištinga?
- Bevardė ir beveidė meilė gąsdina? - Nusišypsojau stebėdamas papilkėjusį Hanso veidą.
- Bet... - Jaunuolis išmuštas iš vėžių mekena. - Juk pats sakei, tamsta... vardą galima įsigyti?
- Iš esmės, tai nesvarbu. - Užsimerkiau, vis dar su šypsena veide. - Mums nereikia vardo. Esame laimingi net ir be jo.
Akimirkai stojo tyla.
- Matei? Jie iškirto medžius.
- Taip. - Hansas vis dar stovėjo priblokštas.
- Tai be galo liūdna. Sunku pamiršti, kokia graži ta vieta buvo, kuomet prasidėdavo žydėjimas. Mane piktindavo, jog niekuomet negalėdavau jos įamžinti juostoje. Visada atrodydavo, jog blogas kadras, jog kažkas netelpa. Tačiau realybėje tai atrodė kone idealiai. Būčiau padovanojęs tą fotografiją.
- Kam? - Jaunuolis krūptelėjo.
- Žmogui, kurio vardą labiausiai branginu.
- Labiau, nei Egzekutoriaus?
- Egzekutorius net ne vardas.
Lietaus lašai vienas po kito ėmė byrėti ant praviros knygos ir aš ją užverčiau. Iš Hanso veido matėsi, jog jis ketino stovėti čia amžinybę ir sušlapti iki paskutinio siūlo galo. Lietui įsismarkavus, taip ir pasilikome - aš kalno viršūnėje ir jis, stovintis vidury tuščio šaligatvio.
- Įsivaizduok supynes. - Mudu su juo buvome to paties amžiaus, galbūt aš buvau jaunesnis, tačiau kalnas darė savo. - Supynes ir lietaus lašus. Aš stebiu supynes. Tu - ant jų. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn. Lengvai, kaip plunksna. Menas paleisti. - Mano veidu perbėgo šypsena. - Juk jis neateis, ar ne? Egzekutorius.
- Aš... - Šviesiaplaukis drebėjo lietuje. - Apgailestauju dėl tavo praradimo.
- Mes niekada nieko neturėjome. Todėl ir nieko nepraradome.
- Bet jis ėjo, tikrai ėjo. Egzekutorius tau buvo neabejingas.
Pasakė ir skubiai nusisukęs nužingsniavo, vis gręžiodamasis į mano pusę. Pagalvojau, kad Hansui ir Oto gal net prasčiau nei man. Tai tiesa, aš praradau savo Egzekutorių, tačiau jie prarado savo darbdavį. Šiais laikais sudėtinga susirasti darbą. Net ir aš, nagi - siuntinėju laiškus Jo Ekselencijos vardu. Jums atrodo, kad tai varginantis darbas? Ne. Jo Ekselencija yra galvotas žmogus, niekuomet nedaugžodžiaujantis. Todėl aš jį labai gerbiu; todėl man lengva rašyti jo vardu. Be to, mano ofiso langas atsiveria į stiklinį Edeno parką. Kartą pabuvojus niekuomet nesugrįšti.
- Atsiprašau, jaunikaiti! - Raudonplaukė susitinka mane alėjos šaligatviu, mudu žvelgiame viens į kitą tuo pačiu lygmeniu ir tai man neįprasta. - Gal žinote kiek valandų?
- Aš laukiu Egzekutoriaus.
- Ta.. prasme? - Moteris nesusipratusi nusiėmė akinius ir kreivai žvilgtelėjo į mane.
- Tokia valanda. Laukimo valanda.
- Aa, čia tu, tamsta. Įprastai pasakyčiau, kad esi sušiktai išprotėjęs, bet aš žinau visą ta Egzekutoriaus reikalą. - Ji mostelėjo savo liauna ranka į vieną iš plokščiaekranių televizorių vitrinose. - Juk tu jį, tamsta, praradai, ar ne? Rodo per televizorių.
Iš tiesų: Egzekutoriaus veidas televizoriaus ekrane. Per vitrinas sunku buvo ką įžiūrėti, jos visos sulytos ir atrodė, jog Egzekutorius verkia.
- Tomas, - Moteris paskubom tarstelėjo. - Buvo pirmos eilės Egzekutoriaus pasiuntinys. Jis buvo vienintelis, kuris sugebėjo ištarti Egzekutoriaus vardą teisingai. Visi kiti vis iškraipydavo - Egzekucionierius ir panašiai... Gaila, nespėjai jo sutikti, nes turbūt skubi į darbą, ar ne? Egzekutorius buvo labai vienišas, tamsta. Tačiau tau - neabejingas.
- Egzekutorius, - Žingsniai suskilusiomis šaligatvio plytelėmis. - Net ne vardas.
Sugniaužęs kumščius ir nesidairydamas artėju link savo darbo. Jau matyti stiklinės Edeno medžių viršūnėlės. Kiekvienas čia dirbantis turi prisistatyti kaskart atėjęs. Aš, žinoma, praleidžiu šią operaciją. Kartais pašmaikštaudamas apgaunu sistemą.
- Sigurdas. - Šypsau į stiklinį ekraną priešais save.
- Gražu. - Balsas iš už. - Tau tinka. Visuomet galvojau, jog atrodai tarsi palaimintas Odino.
- Vadinasi, atrodau laimingas?
Visas pastatas buvo susirinkęs mano ankštame kabinete. Net ir Jo Ekselencija ir Ministrų gvardija. Ant mano apibraižyto staliuko guli laikraštis su antrašte: „Egzekutoriaus praradimas“.
- Mes apgailestaujame.
- Mes nežinojome.
- Nupirkome gėlių. Ar rožės tiks?
- Ar tamsta nebūsi minėjęs, jog esi alergiškas rožėms?
- Ne, regis, tai buvo kažkas apie tai, jog tamstai priimtinos tik orchidėjos, o rožės tik svečiuojantis.
- Bet argi rožės ne iš ten, kur tamsta būsi kilęs? Ta vieta, kuri atrodo tarsi iš pasakos.
- Galų gale, koks skirtumas! Tamsta, mes labai apgailestaujame dėl šio praradimo.
- Tamsta, netylėk, mes jaudinamės dėl tavęs, maldauju.
- Jis turbūt tiesiog stiprus, tik pagalvokit, ką jūs darytumėt, jei būtumėt jo vietoj - prarasti tą, kurį labiausiai mylėjot.
- O ar tik ne tamstos tipams nelemta mylėti?
- Ša!
- O argi Egzekutoriaus meilė nėra pragaištinga?
- Tylėt!
- Tai kaipgi bus dabar su tamsta? Juk mes prisimenam tą naktį, kai pabudai iš savo patalo. Kaip tas prokuroras, liaunas vyrukas žvėriška galia, ilgu ir kabančiu liežuviu, tamsiomis akimis ir pilku kostiumu išsišiepė, išsitraukė iš savo didelio juodo portfelio metalinį peilį ir ėmė juo mosuoti ore.
- Kaip prokuroras su teisėjais ir prisiekusiaisiais ten šaukė? „Kaip šuvą! Kaip šuvą! “
- Ir jis smeigė tamstai iš visų jėgų!
- Tamsta politinis nusikaltėlis! O jo nusikaltimas - atskalūniškumas!
- Kiek žmonių žlugo per tave! Kiek pastatų griuvo...
- Ir praradai savo Egzekutorių! Tu beširde, beširde pabaisa, ką gi tu dabar darysi?
Pasigirsta traukiamos kėdės garsas. Sunertos rankos šalia laikraščio ir rožių puokščių.
- Egzekutoriaus praradimas reiškia vieną - amnestiją.
Akimirką visi stovėjo be žado, tačiau greitai įvyko masinis sambrūzdis.
- O kaipgi mes?
- Kaipgi mūsų nusikaltimai?
- Jie kur kas menkesni nei tamstos, bet kodėl mes vis dar turime savo Egzekutorius? Kodėl jų pasiuntiniai vis dar mus persekioja? Kodėl mūsų kančios dar tokios sveikos?
- Tai neteisybė! - Kažkas sviedžia puokštę gėlių ant žemės. - Aš trokštu amnestijos!
- Galbūt mes mylėjome tūkstantį kartų to neatpažindami. O galbūt mes niekada nemylėjome, tačiau taip ir nenustojome vilties. - Šypsena nuvilnijęs veidas. - Aš lauksiu savo Egzekutoriaus pargrįštant.