Simutė ir jos giminaičiai

Simutės giminaičiai
               Po Simutės namo langais augo dailiai išsikerojusi slyvaitė. Kiekvieną pavasarį jį krovė žiedus, o saulei sušvitus puošėsi baltais tarsi nuotaka žiedais, tačiau vaisių nebrandino. Atrodo, kad ji augo tik tam, kad papuoštų namo kampą, pradžiugintų praeivio akį ir apsaugotų nuo kaitros darželio geltonąsias raktažoles,   baltąsias pakalnutes ir kitus žolynus.
               Simutė tą slyvaitę atsimena nuo mažumės. Ji žavisi jos atsparumu gamtos išdaigoms: didžiulėms liūtims, vėtroms, gausiai šlapdribai ar sniegui.    Ji kiekvieną pavasarį pagražina aplinką žiedų baltumu ir žaluma. Aplink kamieną – darželis, kuriame  kasmet glaudžiasi snieguolės, raktažolės, pakalnutės, neužmirštuolės, tulpės, narcizai... Tai pats gyviausias ir spalvingiausias kampelis, alsuojantis bendra gyvenimo ir išlikimo harmonija.

,, O kaip atrodytų slyvaitė be gėlių prie svyrančių šakų? – mąsto Simutė. – Turbūt būtų nuobodu. O tokia augmenijos darna ir gausa džiugina visus,  jaunus ir senus. Toks gėlių žydėjimas šitos slyvos pavėsy, toks grožis, tokia atgaiva akims!   Tai ištisas  paslapčių pasaulis. Štai anądien voriukas ropojo kamienu, įsiropštė į lapų tankmę ir apsistojo, prieglobstį rado. O kur jis slėptųsi nuo saulėkaitos ar liūties, jei slyvaitės nebūtų? Gal pražūtų? “ – tęsė pamąstymus Simutė.
                Slyvaitė ne tik vorą priglaudžia... Jos pirmųjų žiedų kekes aplanko didysis miško bitinas: lekioja nuo šakos prie šakos, kojeles mankština, galvą kraipo, uosle didžiuojasi, kvapu gardžiuojasi... Tuomet atrodo, kad gyvybė, jos paslaptys išsiskleidė žiedais. Įdomu, ar bitinėlis žino, kas jį atviliojo pas baltąją slyvaitę?.. Kokia bendrystė juos sieja?.. Simutė prisimena mamos žodžius:,, medžių ir gėlių vienybė yra bendro gyvenimo ir išlikimo pamatas, o tas pamatas – tai meilės gyvenimui ir jo grožiui trauka,  o įvairių gyvybės formų ryšys – tai tvirtas margų siūlų audinys“.   Simutė suabejoja:,, ar ta trauka ir tas audinys tikrai tvirtas, ar tie ryšiai  amžini ir nepakeičiami. Kodėl, slyvaitės žiedams nubyrėjus, didysis bitinas nebelanko taip pamėgtų jos šakų tankumyno? Turbūt jis ieško kitų skaistažiedžių gėlelių? Be to, jis dažnas svečias žydinčių pakalnučių ir narcizų kalneliuose, kiek vėliau dar į kvepiantį jazminų krūmą ar baltųjų dobilėlių pievą užklysta, dažnai liepų žiedais pasivaišina ir pradingsta miško žolių tankumyne...  Būtų liūdna, jei slyvaitė nebūtų tokia geraširdė, vykdanti neregimo pasaulio jėgų valią – išgyventi, džiaugtis aplinka ir visų gyvų būtybių draugyste“. Staiga Simutė ima niūniuoti dainelę:,, oi žydėk žydėk, jauna mergele / pas močiutę tu – balta gulbele... “ Atrodo, kad net slyvaitė suklūsta, bet įvairias Simutės melodijas ji turbūt žino atmintinai, juk kasdien klausosi jos ramaus balso, jos pamąstymų.

Mergaitės akys žvelgia žemyn, kur  lapų žalumyne pakalnučių  baltieji varpeliai keliasi į viršų. Tik slyvaitės šakų pynės plote jų daugiausia... Ir baltos jų šypsenos ryškiausios...,, Ko šypsosi smulkiažiedės pakalnutės? – tyliai savęs klausia Simutė. – Koks čia traukos dėsnis, koks ryšys? “ Nespėjo surasti atasakymo, kai pakalnučių kalneliuose sraigės galvas iškišo iš kiautų, ūsais- čiupikliais įsitvėrė už lapo ir įsitvirtino augalėlių pasaulyje, ieškodamos, kuo užpildyti kiaute tūnojusi kūną.

Mergaitę žavėjo augalų ir gyvūnų bendrystė, jų gyvenimo ir ryšių nepastovumas, tačiau norėjo suprasti, kodėl ne tik sraigė glaudžiasi tarp pakalnučių po šakotąja slyva

, bet ir paukščiai mėgsta josios draugystę, dažnai nutupia ant šakos, plunksnas kedena, akelėmis į šonus žvilgčioja, kojelėmis ir sparneliais tarp šakų mataruojasi, nors ramiai nepabūna, bet baimės, išgąsčio ir graužaties nejaučia. O pakalnutės šypsosi gyviams visiems iš žemumos ir tą daryti kviečia visus augalus gamtos. Simutė  linksma, ją džiugina maloni aplinka, tačiau norėtų sužinoti, kokios yra tokios darnos, o gal giminystės  priežastys?      
               Atsivėrė vartai ir netrukus į kiemą sugrįžo mama. Mamos ir mergaitės akys susitiko, viena kitą apkabino, meiliais žodžiais pasidalino, tačiau Simutė suskubo paklausti:,, ar medžiai ir gyvūnai turi tėvus? “  Mama suteikė viltį, paaiškindama, jog niekas iš niekur neatsiranda, visi turi pradžią, tai yra giminę.

- O kas yra slyvaitės giminės? Ar pakalnutės ir sraigės priklauso jos šeimai? – toliau teiraujasi mergaitė.

- Visi augalai, gyvūnai, tarp jų ir žmonės yra giminės bendros teritorijos prasme, nes gyvena  šioje Žemėje.

- Ar yra kitų Žemių? - vėl klausia mergaitė.

- Ne, nėra. Tik ši viena tokia turtinga įvairiomis gyvybės rūšimis, kurioms pagrindinis gyvasties šaltinis – gamta ir jos turtai.

- Tai pakalnutės ir sraigės taip pat yra slyvaitės šeima čia, Žemėje?

- Slyvos yra kitų medžių giminaitės, pakalnutės giminiuojasi su kitais augalais, o sraigės yra kitų moliuskų pilvakojų giminaitės.

- Dabar žinau, kodėl aš turiu mamą. Aš priklausau mamų giminei. – tarė mergaitė ir dar pasitikslino:

- Mama, juk slyvaitė taip pat mūsų giminaitė?

- Giminaitė. Ji auga po mūsų langais ir kartu džiaugiasi gyvenimo grožiu ir draugyste.

Simutės klausimai baigėsi, todėl mama nusprendė dar pasodinti našlaites darželyje, kurios yra ne tik draugiškos slyvos, bet ir žmonių giminaitės.

Šį pavasarį slyvaitė vėl žaliavo, vėl vilkosi jaunamartės rūbą, tik jaunikio nėra... Taip. Ji visuomet vienužė... Augo, žaliavo, džiugino, liūdino...

Ji vis dar yra Simutės giminaičių sąraše.