Dabar žinau

Netikros, sūrios ašaros, netikros,
(Nuo ežero nebedvelkė ir jūros vėjas),
Džiovino sąmonę man žodžiai vinklūs,
Kadais pavasarį, kai tarp ievų stovėjom.

Baltą ievų šinjoną blaškė vėjai,
Tarsi sakydami, kad savinuos likimą vogtą
Dabar žinau manęs tu nemylėjai,
Tik  skausmą raminai, nežinomą ir koktų.

Visai išnykęs buvęs kažkoks jausmas;
Tarp sienų keturių esu aš vienui vienas.
Nešuosi tavo valandas kaip didį skausmą,
Kurios, tarsi grandinės, žudo mano dienas.

Gal ryšiuos, gegužiniam žaismui, pasiguosti
Įleisdamas sielon ir savąją negalią.
Ar Evoliucijai tą neviltį išduosiu,
Nes nėr kitų dievų, kurie padėti gali.