Jau išmokom kalbėti užuominom. Kokia žiauri patirtis.
Ar pasakome tai, ko visai išsakyt nenorėjom.
Kartais tikimės, kad mūsų tylą dviprasmę išgirs,
O apkaltint galėsim pavakario šėlstantį vėją.
Šventą melą sudėję į formą, kurią sudainuos
Pasiklausom sapnuodami, kai naktimis suanglėjam,
Įtikėję, kad zirziantis sielvartas nusišypsos
Ir suvoks, jog be reikalo guostis ir verkti atėjo.
Rodos, laukiam ir laukiam skaniai paruoštų sakinių
Su puikiais marinatais iš elitinės nerimo knygos
Bei kramsnodami juos būryje suplanuotų svečių
Su piktuoju džiaugsmu išragaujam desertą pavydo.
Mintis yra, problema (susvetimėjimas, abejingumas, nenuoširdumas)jaudina, žeidžia, tačiau, nors rašyta tikrai kilniu tikslu, jausmingai, skausmingai tą pasakant, kliūna kalbėjimas visų vardu.
Mėlynas kamuoliuk, jei žmogus su manim normaliai elgiasi, kodėl turėčiau draskytis? Suminkštėjau? Ne, nieko panašaus. Mano nuomonė išliko ganėtinai kritiška, tiesiog išsakiau ją be poreikio atsikirsti į kokius nors išpuolius.
Štai jambai chorėjai. Virtuvinis pakalbėjimas. Yra "sparnuotų" frazių (vištiena) - "žiauri patirtis", "Šventą melą", "šėlstantį vėją". Kitkas ne taip jau ir blogai. Arba pataisoma. Marinatai pagirioms, veiksmui labiau tiktų padažai. Skanaus.
Nors iki galo neišlukštenta, bet idėja visai įdomi (tiksliau gal ne ji pati, o tai ką su ja galima padaryti: gyvenimas kaip sėdėjimas prie valgiais nukrauto stalo, o valgiai kaip emocijos). Jei išmestum visus nereikalingus nukrypimus (visi tie šėlstantys vėjai) ir susitelkusi į vieną pasirinktą metaforų lauką viską sukonkretintum, išrutuliotum, būtų geras kūrinys. Be to, kaip kažkada jau minėjau, reiktų vengti griozdiškų frazių (tokių kaip "su puikiais marinatais iš elitinės nerimo knygos") bei tarptautinių skambių žodžių (juk dažniausiai rašai intymią lyriką, tad ir leksika turi būti atitinkama; juk sėdėdama su mylimuoju po žvaigždėm nekalbėsi jam apie marinatus :)). O pagrindinis dalykas, ko palinkėčiau, tai išmokti priimti kritiką ir nebijoti tobulinti savo tekstų :)