Didelio kiemo šeimininkas buvo berniukas Pranukas, bet visi kaimynystėje jį vadino Nuku. Jam tik šešeri, o jis jau viso ūkio šeimininkas: vištų gūžtas apžiūri, kiaušinius surenka, gaidį su vištomis į aptvarą suvaro, vartelius uždaro, kiaulėms grūdų paberia, po to dar žolės joms parauna, juodmargę Mūkę paglosto, šieno glėbį po snukiu kyšteli, o tada Balčių nuo grandinės pasileidžia ir abu per dirvonus ir pamiškes į pasaulio paslaptis veržiasi. Abu bėga kiek įkabindami, ir nežinia, kas greitesnis, ar
mažasis Nukas, ar šuo Balčius.
Štai Nukas jau kaimyno Gvozdo slenkstį mina, jis ten atrado visą sendaikčių lobyną: ratus, veržles, poveržles, ratlankius, dviračių šakes, sėdines – ir jau pasirengęs vairuoti, bet dar užsuka prie klėties į sandėliuką, kur ilsisi traktorių vikšrai, žibintai, pjūklai, žibalinės lempos, liktarnės – neįprasti ,, akmens amžiaus“ švyturiai, visi darniai krūvoje gyvena, o Nukas keliasi į minčių karalystę, kur mažoje galvoje gimsta vikšriniai erdvėlaiviai, žinantys kelią į saulėtą mistinę pramogų orbitą, kur vaikams šokoladiniais meduoliais lyja, kokosiniais ledais sninga, sultys upeliais plaukia, o Nuko bendraamžiai su greitlentėmis bėginėja, aguonų pienu prausiasi, tarpplanetiniuose žygiuose dalyvauja, niekas nesnaudžia, iš visų jėgų kojukes ir vairalazdes spaudžia, o raktus nuo pramogų banko tie vikruoliai gauna, kieno kojos greitesnės, rankos tvirtesnės, galva kietesnė, o pilvas tarsi oro balionas apvalesnis. Robotukų draugija miela, bet staiga sucypė šuo. Trumpa fantastinė kelionė nyksta...
Balčius nerimsta ir kaimyną Gvozdų Jaunį iš proto varo: po kiemą, tvartą, vištidę šniukštinėja, dar nebaigtą valgyti lauko virtuvėje viralą gremžti pradėjo, tuomet Jaunis iš guolio išsiviniojo, greit į kiemą nusikabarojo. Juočkę liesąją nuo grandinės atrišo, kad abu šunys imtų rujoti, neštų kailį į miškingą plotą, o dar kokią švelniakailę lapę gali senais vištos kaulais suvilioti... Nukas greit du mažuosius ratus nusitvėrė, pagalį kaip ašį į ratlankių vidų įkišo, miško taku paskui Balčių nusiyrė, dar sėdynę savo ant ašies padėjo ir taip mišku, lankomis, takais nubarškėjo...
Ties storuoju ąžuolu Nukas stabtelėjo ir pastebėjo: stovi šernas prie tako, degutu dažytas, ties krūmais, ties žolynais šernienė knisinėja kemsynus, dryžuoti šerniukai ties medžių nuolaužomis vaikštinėja, vienas kitą snukeliais baksnoja, poilsiauja ir nauda neabejoja. Kaimenė ties kelmais apsistojus ilgai negalvojo, žviegtelėjo ir į Nuko namų daržinės pusę visi nulapnojo... Berniukui širdis suvirpėjo, ką čia padarius, kaip čia vėją sukėlus... Kur buvę, kur nebuvę Juočkė ir Balčius liežuvius iškišę atlakavo, ausis pastatė, akys sužibėjo, ne tik loti, bet agresyviai artintis prie juodųjų miško svečių pradėjo...
Užvirė instinktyvi kova, bet šernas kaip įbestas stovėjo, šerniokai žviegčioti pradėjo, šernienė į kairę, į dešinę ratais puškavo, dryžuotus vaikelius miško tankmėn tolimon viliojo, nes susidurti su urzgiančiais gauruotais padarais jai nesinorėjo, o iš baimės net šeriai patamsėjo... Dygliuotoji dar grįžo prie kelmyno, po to vėl puškavo į alksnyną, šernas riebusis iltis iškišo, apsisuko ir kas metrą rodė savo nepakantumą, būdo žiaurumą, akys kaip veidrodžių šukės blizgėjo, nugaroje kupra didėjo, savo aštrių dantų ir ilčių snukį tik atvėrė ir Juočkei liesajai už priekinės kojos kaulo vos nepastvėrė... Balčius tuoj jo didžiojo užpakalinio šlaunikaulio minkštimą gribštelėjo, greit atšoko ir liesąją dar šonan pastūmėjo. Ilgai nerimo šita erzelynė, bet šernas lėtai numynė į šoninį beržyną.
Nukas ratuos pasirėmęs už ąžuolo styrojo, kojos drebėjo, akys vos neašarojo, dėl Gvozdo Juočkės nerimavo, tačiau Balčio drąsa tikėjo ir didžiavosi. Nurimus kovos įkarščiui dėl teritorinės ribos šunys ieškojo Nuko paramos. Berniukas glostė švelnius jų kailius sakydamas: aš draugas jūsų šuniškos dalios.
Pavakariais šunų lojimas buvo toks aršus, kad kaimynas Jaunis atsibeldė tiesiai per daržus, suradęs tris artimus draugus, tik palydėjo juos į ramius savus namus. Šįkart likimas šioms gyvoms būtybėms buvo palankus.