Vienatvė

Prisėlina vienatvė kaip žvėris,
Nelaimės kvapą, netektį užuodus,
Ir širdyje užtrenkusi duris,
Prie slenksčio laukia ji iškasus duobę

Ir užsispyrusi ji būna  vakarais
Nors ją bandai kantrybe užkalbėti,
Bet ji užmetusi nematomais tinklais,
Neleisdžia niekur nuo savęs pabėgti

Per širdį ji apglėbia, per krūtinę,
Tai prisiartina, tai vėl nutolsta,
Jai nesvarbu, kad tu jau paskutinį,
Keli banalų už ramybę tostą.