Iš motinos lūpų

1.
Mergaitė
su raudonu kaspinu
lyg skruzdėlė -
gintaro radiny,
atminties audiny -
netoli tos vietos,
kur ir tu, gyveni.
Rankos -
gintaro pilnos -
atsiminimų
smėly kapstosi,
o šalia
motinos kapas.

Mergaitės
gintarą renka, mąsto.
Visi žinom
kad ir jos ant kranto
stovės kaip motinos,
o ji, mergaitė
liūdna ir viena -
stovės pliaže,
kur snaudžia -
bukagalvių
žmonių masės,
o kopose, smėlyje -
miršta, išniekinta, 
išrengta žmona.

2.
Pro akis prabėga,
susikibę už rankų -
tėvai, vaikai, giminės
paplūsta atsiminimai
iš motinos lūpų,
iš pačios širdies.
- Vaikai, kodėl 
akis užmerkėte,
negi keistuolė
esu iš ties.
Negi tokia keista
nuo darbo juoda,
kad žado netekote.
Nejaugi, šį rytą
pamatėte mane
ir išsigandot
ir aš, mirštu -
su viena
Vilties šakele.
Iš rankų smėlis,
kaip sidabras teka,
o jaunystė,
kažkur dingo
lyg mergaitė –
su raudonu kaspinu
ir su suknia žalia.

O vaikystė
lyg lizdas,
lyg užmirštas
uostas visų.
Dienos, naktys
pro pirštus,
krūmokšnius,
medžius
pralįsdamos –
grįš, sugrįš
ir tu nepraeik
į šiuos namus,
užsuk.

3.
Pakvips vasarom
kambariai.
Obuoliai,
medus, vaškas.
Marti pakerės -
savo dailumu.
Į mokyklą
galėsi vaikščiot -
ir daug prisižiūrėti
Likimų, susitikimų -
savų, svetimų.

O senoj mokykloj
kiek vilčių, paslapčių
lyg paveikslų kabančių,
žiopsančių mėnulių,
žvaigždžių.
Pro naujus vartus,
pro sukiužusius
visatos skliautus -
iš seno -
mokytojų kambario,
galėsi išsinešti -
vadovėlius,
sąsiuvinius -
per tris kartus.

4.
Girdžiu
iš motinos lūpų.
- Pails rankos, kojos
ir bus tvankus oras
ir žemas dangus.
- Vaikai, pasakų
ieškokite,
pasakos prasiskverbs -
pro vartus
ir košmariškus
miegus.

Šakos žiedais,
bitėm aplipusios,
po tų, saulėlydžių
kruvinų.
- Nešventi, puodus lipdo,
nešventi ir kalti -
laukia grįžtančių -
sūnų ir dukterų.