Marga minia,
Bandai aplenkti prešus,
Širdimi pasirenki draugus,
Net nežinodamas,
Kuo tau jie bus.
Nuodėmklausiais, gal patarėjais,
O gal, prašvilps pro šalį,
Tarsi vėjas,
Palikdami blankius prisiminimus.
Įlis į širdį,
Stengsis būt nuodėmklausiais,
Bandys vis duot tau patarimus,
Net neišgirdę iki galo,
Kodėl jausmai kažkam atšalo.
O kiek tokių,
Kurie pasiūlys tostą,
Supratę, koks svarbus
Jiems tavo postas.
Gal pasiseks, gal kas,
Iš pusės žodžio negandą supratę,
Skubės padėti,
Rūpesčius savus pametę.
Vieni dalinsis rūpesčiais, vargais,
Kiti, bėdoms užpuolus, plos delnais.
Bėgs metai, jų mažės,
Paliks keli,
Ilgėsiesi, o jie bus toli,
Skambučio lauksi taip brangaus:
- Kaip gyveni? - tavęs paklaus.
O, kai priglaus tave žemelė,
Kas met, per Vėlines, uždegs žvakelę.
to Irnai -
Va taip sutvarkius jūsų eilėraštukas būtų bent jau meistriškiau sukurptas savo pasirinktame stilije. - stiliuje, jofana! Komentuokite bent be klaidų.
Man patiko mintys, jos yra didžiai teisingos.
Draugų - nedaug, branginti reikia, - sako Autorė.
Kūrinukas nėra tuščias, jame - daug tiesos, mažiau ten pezėkite, komentatoriai, geriau draugiškai, jei jau esate tokie Saliamonai, padėkite Autorei jį sutvarkyti.
Ale ne, ateina ir menkina kito sielą. Įsiakaitykite, o ne prabėgom praeikite. Neturite teisės menkinti kito, nes patys nesate tobuli.
Kadangi autorė taip rašo ir taip rašys, nedarykime iš jos šiuolaikinės modernios poetės. Ji rimuoja neblogai, ritmą irgi neblogai jaučia. Ji tokia. Iš tokios autorės pozicijos ir pabandysiu vertinti.
Eilėr. sandara nėra bloga,- žmogaus vieta pasaulyje, žmogus tarp žmonių ir jam reikia rinktis, ką prisileisti, ko šalintis, kompromiso ir apsisprendimo problematika, o visą tai dar išbalansuoja korupcinis momentas, kūrinyje, t.y. žmogus-postas. Todėl šis kūrinėlis dvasia nėra blogas, tik tiesmukiškos ir nemadingos išraiškos priemonės.
ei, klausykit, kaip jūs sprendžiat apie žmogų, gali jis ar negali turėt draugų, aš mąstau , kaip autorė, bet turiu gyvenimo patikrinų drauių, kurios padėjo tada, kai stovėjau ant bedugnės krašto, jei ne jos, gal būčiau ir nugarmėjus.Ne,kai kurie čia jau suvaikėję arba tyčia viską daro, kad žmogų įskaudint.Paskui stebimasi, kodėl rašykas šioks ar toks, kodėl apmirė, o kaip kitaip gali būti, jei nėra žmogiškumo...Man skauda ne dėl savęs, nes suaugusiems eiles pasilieku sau, nenoriu, kad jas draibstytų purvu, bet yra dar rašančių, gal ir tuos išrūkysit...Labai subjektyvi ir vienareikšmė kritika.
gražus, šiltas pasikalbėjimas.Geri žmonės visda turi draugų...Norėčiau turėt tokią draugę, kaip autorė.LAbai šiltas, jautrus žmogus.Tokiu draugu galima pasitikėti.
Po "kažkam atšalo." reiktų išlaikyt pauzę, pradėt nauju stulpeliu.
"ilgiesiesi, o jie bus toli",- braukt o, arba i žodyje ilgiesiesi. Idant išlaikyt ritmiką.
Nenorint įžeist ( visi čia jautrus) , neįdomus, perskaičiau lyg moralą.