Negražbyliausiu, negarbinsiu, negirsiu,
Pavasarį prigludus prie gyvastiės tavo,
Džiaugsmą vėl patirsiu.
Nelyginsiu tavęs aš niekaip,
Su kitais kraštais,
Nes tavo grožio subtilaus
Man joks pasauly grožis nepakeis.
Mieli lyg skausmo tavo upių vingiai,
Smaragdu spalvinti laukai,
Kai rudenį rūkams pakilus
Vėl draikos raganos plaukai.
Ir net tuomet, kai žliaugia lietūs,
Kai rūko skarą apsisupus saulė miega,
Jokiam krašte nerasčiau vietos.
Tai kas, kad tavo grožį
Ilgai slepia sniegas.
Nelyginsiu tavęs aš niekaip
Su kitais kraštais,
Nes tavo grožio subtilaus
Man joks pasauly grožis nepakeis.
Mieli lyg skausmo tavo upių vingiai,
Smaragdu spalvinti laukai,
Kai rudenį rūkams pakilus
Vėl draikos raganos plaukai.
Ir net tuomet, kai žliaugia lietūs,
Kai rūko skarą apsisupus saulė miega,
Jokiam kitam krašte nerasčiau vietos...
Eilės vientisos, nuoširdžios, bet kūrinio pradžios teiginiai pirma eilute nepoetiški.
Iš koment. atrodo, kad jumoras Jums nesvetimas, gal pabandykit ką linksmesnio. Sėkmės.2+
Gražiai aprašyti vaizdai, gimtinė visada lieka širdyje su pačiais spalvingiausiais atsiminimais ir vaikystės takeliais. Kūrinėlis jautrus, nuoširdus ir prasmingas.