Aš – kerštas

Liepsna jo tesmilksta, bet niekad negęsta,
Jausmais suvilioja ir gerą, ir blogą –
Jis rieda per protą lyg traiškantis rąstas,
Į širdį įaugęs, į verkiantį žmogų.

Čia vaikšto daugybė gerumo rinkėjų,
Kurie neįstengia nei verkti, nei juoktis –
Į savąjį Dievą karštai įtikėję,
Jo valios ir mokslo nedrįsta pranokti.

Yra geraširdžių, kur nuodėmę gimtą
Užglosto dailiausiai, įvertina blaiviai
Ir paslaptis būvio iš lėto perkrimtę,
Patampa šios žemės šventaisiais keleiviais.

O tie, kur teisybę kaip kardą galanda
Ir teisia netapę išminčiais bešaliais,
Temato ant žemės tik klystančių bandą,
Ir ginklą naudoja kaip dievišką valią.

Jie nuopuolio skausmo pajusti negavę,
Vien teisia ir kerta griežtai nusiteikę,
Ir kruviną kerštą išgėrę kaip kavą,
Vaizduoja, kad neša gyvenimui taiką.

Jie eina ir vedasi savo sekėjus,
Į nuodėmę krenta – kitaip jie nemoka,
Į mylinčias širdis tik skausmą tesėja
Ir tęsia be galo tą kruviną šokį.

Atrodo jų gestas tik smulkmenos menkos,
O kitas nuo jų jau užverda vulkanais,
Juk žmogui suminti į purvą užtenka
Išniekinto darbo, kur buvo sumanęs.

Beprasmiškai pyktum ar keiktum šį laiką,
Ir rasti norėtum idilę prasmingą –
Numiršta, išeina – išėjusius peikia,
O žemėj ir lyja, ir protarpiais sninga.

Ir gimsta iš naujo kerštaujančios sielos,
Ir blaškosi žmonės tiesos įsigeidę,
Kaip jūra per audras bangom įsišėlus,
Ar nešantis žūtį kaukaziškas vaidas.