Draugai II

Nerimastingas žvilgsnis gaudo ore tvyrantį varpo garsą: kažkas užbaigė žemės kelionę. Namuose, pro langą žvelgia dvi geriausio draugo akys, dar instinktyviai ieškodamos kuklutės užuovėjos ir šilumos. Šią akimirką kažkam jos pačios tampa nebylia šiluma, glausdamosi prie tų, kurie sukrėtimo vedini, šįkart drįso  atverti seniai girgždančias duris.
Mąsčiau, jog šios, kelyje sustingusios ir iš kampo kampan po namus lakstančios akys byloja begalinę viltį. Netyčia pastebėjau nedidelį Rožinio karoliuką tarp letenų. Kiek aplaižytą, jau nežinomos formos nei spalvos. Ar gali jis melstis, į paskutinę kelionę pro kiemo vartus lydėdamas tą, su kuriuo kasdien dalijosi nors ir šuniška, bet viltimi ir meile. Tą, kuriam pats daugelį metų buvo vienintelė viltis ir paguoda, užuovėja bei silpnutė apsauga. Tą, su kuriuos statė sniego pilis ir ragavo pasaldintą arbatą per praėjusias Kalėdas.
Man atrodo, jog žvilgsnis, įstrigęs tarp Rožinio karoliukų, klausė: nejaugi niekam jau nebereikės švelnaus gimtinės vandens, kasdien pro pavasarinio sniego keteras vis labiau dovanojančio žibuoklių šypsenas. Nejaugi skaudamomis kojomis jau niekas nepravers gimtinės durų...
Jo malda sustojo ties varpo dūžiais. O žvilgsnis, toks neaprėpiamas ir gilus, vis žvelgė į kelią... Taip, melstis jis gali ir moka. Kiek kitaip, nei žmonės, ir atvirkščiai, nei likusieji gyvieji. Galbūt kai kas šios augintinio maldos nesuprato. Vis dėl to ji liko įrašyta amžiams: ji liko palydėti ir pasilikti. Kaip motina, kaip gimtinė. Taip, ir šunys melstis moka. Gal net nuoširdžiau, nei kai kurie vadinamieji gyvieji žmonės... O tuo tarpu varpas muša naują pradžią...