Sena pasaka

Žemė marga
kaip zebras -
nukritus vaisiams
ir lapams,
žemė raina
pasnigus
kaip tigras
ir vanduo užšalęs,
kaip veidrodžio stiklas.

Matau ryškų,
tavo veidą –
pro šakas,
laužų dūmus
ir jis, tavo veidas,
mane vedasi 
į laukus, sodus
pasivaikščioti.
- Šitiek metų
viena gyvenai -
mėnuliai ir saulės
prisimerkia,
ir tu kaip katė -
su žuvimis -
palei tvenkinį,
ir jau, savaitė,
kai pakėlusi melsvos
suknelės kraštą -
laižai mano medų.

2.

Ant stalo,
šviežia duona,
ir pieno puodelis
ir sapnuos
kriaušės, obelys -
žiedais, pumpurais
nusagstytos,
o mintys
ir voratinkliais,
ir lapais, ir vaisiais
spalvingos
ir margos,
kaip ne šio
pasaulio dukros -
ir per naktis,
kažką kuždančios
ir paskendusios
vaizduose,
prisiminimuose.

3.

Atsikelia
vartus
ir prieina
prie manęs
seniai jau miręs tėvas
atsikelia ir motina
ir sodo gale -
kelias obelis pasodina,
ir staiga -
ruduo ateina
kaip ir tėvas -
kurčias, aklas 
ir tada,
širdis atlėgsta
ir pakvimpa palėpės
obuoliais,
ramybe,
o mūsų dienos
džinsuotos, vėjuotos
o džiaugsmui,
ir skausmui praėjus –
pražydo ir mintys
po paparčiais 
dobilienoj -
ten kur groja žiogai
ir ganosi karvės.

4.

Gyvenimas
praėjo 
ir į akis, širdis -
prisisunkia
sunkios muzikos,
o nukarę
su vaisiais,
ir lapais šakos -
skamba kaip gitaros
vyrų, moterų rankose,
ir mėto lapus
pageltę ir išskabytos -
alyvos, ievos.
ir išskrido dienos -
ilgesingai, 
sparnais mojančios,
ir ant šakų,
atskrido ir sėdi varnos
tarsi praeitos žiemos -
raganos murzinos.

O su darbais
ir geros mintys miega,
o minios
bunda, eina -
plaukiančios 
iš kartos į kartą -
atminimus
šluojančios -
tirpstančios 
kaip sniegas,
ir tolstančios,
kaip laivas.

5.

Nematomos dienos -
išskrido –
vaidinimas baigėsi
ir naktys -
plasnoja, linguoja
it gulbės 
ir į sapnus -
karštos vasaros
vaizdai sugrįžta.

O dienos, 
mėnesiai, savaitės -
sėja skausmą, gėlą 
ir pranašauja mirtį.
Ir skrenda, lekia
juodvarniai -
savų, tavų Vėlinių
atšvęsti.

Dienos, mėnesiai,
savaitės 
ir akimirkos
į siūlų kamuolius,
lyg ežiai
susirietusios.
O aš, pašiurpęs
ir sušalęs,
lyg benamis -
kovo mėnesį,
lyg žiemos
jaunikis,
toks tolimas
ir nepažįstamas...

6.

Stveriu
iš rankų lagaminą
ir tave
į troleibusą,
lyg ištrūkusią sagę,
o virš namų, medžių
mėnulis
blykčioja
ir seka -
pasaką seną.