Para virtuvėje

Per naktį nušniokštė lietus su griaustiniu, prilaužė šakų dar žaliais lapais, prinešė popiergalių ir visokių šiukšlių į priešgaisrinės dalies kiemą.
Pirmos pamainos vyrai prakaitavo mosikuodami šluotomis. Vėlavo tvarkytis, atrodė nuvargę, aiškiai matėsi, kad  miegojo labai trumpai.
Edmundas, atėjęs ankščiau už visus į darbą, visa tai pastebėjo. Kaip čia geriau juos pašikinti priimant pamainą, kad nauda būtų didesnė – tyliai mąstė. Savijauta buvo prasta. Lyg atspėdamas jo mintis, praeidamas pro šalį kolega pasiūlė užeiti į garažą.
Pagaliau pirmos pamainos vyrai išsivaikščiojo, išskubėjo į tikruosius savo darbus, palikę didelį puodą vakarykščių barščių, virtos mėsos, puse butelio degtinės šaldytuve ir vairuotoją Vincę, išsidrėbusį virtuvėje. Vincė niekur neskubėjo. Tenkinosi maža gaisrininko alga, o pinigų turėdavo daugiau už kitus.
Edmundui šiandien eilė virti pietus. Jis nedrąsiai stebi savo pamainos vyrus, traukiančius maistą iš krepšių ir dedančius į šaldytuvą. Gerai dar, kad nuotaika jau šiek tiek geresnė, nes kišenės tuščios ir maisto jis jokio neatsinešė.
–  Ausė, vėl tu tuščias, – nepiktai  per petį ploja pamainos viršininkas Stasys. –  Eik su  Tėvu bulvių skusti. Tėvas – tai dispečeris Alfukas, taip pravardžiuojamas už gerumą ir  rūpinimąsi kitais. O Edma dar būdavo vadinamas Ause.
–  Kokių bulvių? – sugriaudėjo Vincė. – Palikom mes jums kalnus ėdalo. Užeik, už užuolaidos. Prisirašyk. O tu, Žąsine, Ause, derevnia tu, varai dar butelį atneši, kol Trintukas į darbą neatėjo.
–  Visi žinojo, kodėl pirmos pamainos vyrai buvo tokie nuvargę. Žinojo, kodėl Vincė toks turtingas. Nujautė šį pamaina - ir jiems  bus linksma.
Edma, žąsinas, derevnia – tas pats asmuo, išvarė į tašką beveik bėgdamas, jausdamas didelį palengvėjimą. Na, jeigu jau taip prasidėjo...
Trintukas įėjo be garso. Matyt, jį persekiojo idėja užklupti savo vyrus netikėtai. Nelabai kas jo ir saugodavosi. Jeigu dar ant kojų stovi – norma. O jeigu ką nors ir pasiūbuodavo – tai, matyt, toks asmuo dar neatpratęs nuo jūreiviškos eisenos. Visgi savo nosį į virtuvę jis kyštelėjo. Pasisveikino labai santūriai. Neužuosti buvo sunku. Pamainos viršininkas nusekė jam iš paskos. Edma grįžo akimirksniu. Vyrai pusryčiavo, su malonumu srėbė vakarykščius barščius ir iš eilės eidavo prie spintelės už užuolaidos. Atėjo ir antros pamainos vairuotojas Juozas. Vincė nenoriai ir sunkiai atsistojo, užleido jam vietą ir kažką pakuždėjo Edmai.
–    Vyrai, tik mūsų pamainos ir yra normalios. Trečioje vieni sportininkai,  ketvirtoj – vieni skručai. Pakeičiau aš kartą Zigmą, na, juokas. Atsinešiau kumpio gabalą ir dedu į puodą. Tai jus žinote, jie man duoda virvutę ir sako: „Pradurk skylę mėsoje ir parišk savo gabaliuką“. Kas čia per cirkai, galvoju. Taigi, vyručiai, paėmė jie tą mėsgalį, ant virvutės užrišo keletą mazgų ir pamerkė į vandenį. Čia, sako, kad svetimos mėsos nesurytum. Dar... Kas mėsos neatneša, tas sriubos negauna. O duoną su peiliu žymi, įrantąs daro, kad svetimas neatsipjautų.
–  Šiandien užsiėmimų nebus, – pradžiugina visus grįžęs iš šefo kabineto blizgančiomis akimis  Stasys. – „Trintukas” į sostinę išsiruošė. Ausė, žąsine, kur tu?
–    Išsiunčiau, – paaiškino Vincė.
Vyriausias amžiumi gaisrininkas –vairuotojas veteranas Juozas – ramiai ir ūkiškai ruošėsi pusryčiauti. Oriai užėmė savo vietą prie lango, atsipjovė duonos, pasėmė šaukštą riebių barščių, pakėlė jį iki lūpų ir sustingo. Lange jo akių lygmenyje pasirodė mėsingas, gerokai apžėlęs Edmos pasturgalis su visais priedais. Juozas iš karto nesuprato, kas čia jam vaidenasi. Ramiai išsitraukė akinius, įsistebeilijo, kol pagaliau... Tfu... nusispjovė ir vėl kibo į valgį.
Visi raitėsi iš juoko. Juozui buvo nė motais. Jis ramiai pavalgė ir nuėjo pamiegoti. Miegodavo Juozas daug, kiek tik buvo įmanoma, nes turėjo aibę darbų ir biznio reikalų. Darbas kas ketvirtą parą gaisrinėje jam buvo poilsis. Šalia jo prigulė dar vienas laikinai nevartojantis Žąsino porininkas Jonas, irgi vargstantis kokiose trejuose darbuose. Išvažiavus „Trintukui”, virtuvėje erzelynė dar kurį  laiką tęsėsi, paskui į miegamąją patalpą įsvirduliavo smingantis Vincė ir krito ant Edmos guolio. Visi su malonumu prisimena jo paskutines atostogas, kurias  jis praleido beveik neišeidamas iš gaisrinės.
Pasigirdo galingas knarkimas. Viskas aišku, jam kol kas gana. Vincė buvo veteranas. Vincė buvo autoritetas, damų numylėtinis.
Nieko nepadarysi, trumpas poilsis baigėsi. Miegoti šalia knarkiančio Vincės  jokios galimybės nebuvo. Juozas nuėjo remontuoti savo mašinos, o Jonas įniko skaityti knygą poilsio kambaryje,  užsidaręs duris. Tuo tarpu virtuvėje Tėvas ir Žąsinas gamino pietus. Tėvas buvo geriausias kulinaras gaisrinėje. Išties šis žmogus sugebėjo viską. Jis buvo ir geriausias statybininkas, dirbęs kitiems žmonėms geriau negu sau. Jam tiesiog neegzistavo tokią sąvoką – chaltūra. Rytinis pagyvėjimas gaisrininkų gyvenime pasibaigė. Kas ilsėjosi, kas dirbo. Pamainos viršininkas beveik visą laiką kalbėjo telefonu su įvairiomis moterimis. Tai buvo dar vienas, užkietėjęs patinas, kuris apie lytinius santykius, mąstė ne mažiau negu Leninas apie revoliuciją.
Pietūs buvo gausūs ir kaip priklauso geruose namuose – ne be alkoholio. Lyg nujausdamas linksmybes atsikėlė ir Vincė. Vėl Ausei teko lakstyti.  Šilta kompanija nesitraukė nuo stalo kokias keturias valandas, išeidami į lauką tik parūkyti ir pasižiūrėti į juos supantį pasaulį linksmomis akimis. Žmonės – kažkur skubėjo, ėjo, važiavo, o tau niekas nerūpėjo… Žvalgeisi, ar palankus vėjelis neatves dar vieno gero ir pinigingo draugo į šią ramią prieplauką. Sėdinčių prie stalo žmonių veidai ir povyzos keitėsi: vieni prisėsdavo, kiti išeidavo. Galop vakarėjant išėjo ir Vincė, nes tai buvo ne jo, o Stasio naktis. Jie abu buvo vienos moters, benzino kolonėlės operatorės, meilužiai. Visa pamaina, aišku, gerianti dalis, nekantriai laukė jos atvykstant. Pagaliau, sutemus atvažiavo. Šalia moteriško juoko pasigirdo tylios dainos. Kad jus žinotumėte, kaip sunku išgėrus tyliai dainuoti!.. Kad jūs žinotumėte, kaip sunku  miegoti esant tokiai situacijai!.. O miegoti reikėjo, nes rytdienos darbai buvo neatidėliotini.
Reikia  pasakyti, kad Vincės knarkimas buvo šiurpesnis ir daugiau trikdantis. Šurmulys prie pritemdytų šviesų blaivų žmogų erzino. Nepagalvokite, ne iš pavydo… Naktis praėjo palyginus ramiai. Tik Jonas su vairuotoju paryčiais važiavo užgesinti ant  Rygos kelio degančios mašinos su priekaba, prikrautą didelių degančių padangų. Milicininkai kažkur krūmuose gaudė degančios mašinos vairuotoją. Daugiau niekas iš pamainos išvažiuoti nesugebėjo. Viršininkas buvo kažkur dingęs po paskutinio savo sugyventinės patikrinimo. Tuos  patikrinimus ji nuosekliai atlikdavo kelis kartus, ypač vakarėjant ir net naktį. Kiekvieną kartą, atseit, atnešdama valgyti. Valgė Stasys labai neblogai, nes jo civilinė žmona dirbo miestelio valgykloje virėja. Matyt, kuo žmogus yra neištikimesnis, tuo moterys ji daugiau brangina. Kiekvieno patikrinimo metu benzino kolonėlės karalienė turėjo slėptis garaže. Į garažą pašalinių, būtent Stasio sugyventinės, griežtai neleido vairuotojas Juozas. Balius baigėsi paryčiais.
Jeigu Edma ateidamas į darbą neturėjo sveikatos ir pinigų, tai perduodant pamainą jo sveikata buvo dar blogesnė. Tiesa sakant, jis buvo prie mirties ribos. Ne kiekvienas žmogus galėtų tokius krūvius išlaikyti. Edma buvo visiškai nedarbingas. Gerai, kad kiemo šluoti beveik nereikėjo, o ką tik grįžusią mašiną iš gaisro nuplaus kita pamaina. Ištisą parą nešiodamas gėrimus jis užsidirbo 25 rublius. Jo porininkas darbe Alfukas buvo nedarbingas gal 90 procentų. Dirbo kartu. Dirbo jie kokybiškai. Toli buvo Jonui iki jų meistriškumo, tačiau jis dirbo tris kartus greičiau. Taip praėjo dar vieną Edmos darbo gaisrinėje para. O po tokio darbo, žinoma, reikia pailsėti.