Kambarys

- Kai atsimerkiu -
plieskia iš tolo
tavo auksinė suknelė
ir kalas krūtys,
kaip du duonos kepalai.
ir auksiniam,
sidabriniam rytui
pastoja kelią
prisiminimai
ir krintantys lapai,
kaip šapalai.

- Atsimerkiu -
glostai įskilusį gaublį
ir lyg peliukė,
spurda sėkliukė -
tame obuoly.
Atsimerkiu -
auksinė šviesa
balkonus
ir kambarius gaubia
ir širdis
kaip voveriukė tiksi,
be jokios ironijos -
tam branduoly.

Skaitau ir sakau,
be jokios ironijos,
ir sakau, kad vartau tą,
auksinį Voltą Vitmeną,
ir skaitau -
paauksuotą Žemaitę,
skaitau
ir Maironį, ir Bloką
ir Strielkūną
perpilu
iš pradžių.
Auksinis ruduo
ir visai nedaug reikia -
per nago juodymą,
kad apakčiau -
nuo tų, ryškiausių
pasaulio
žvaigždžių...

2.

- Užsimerk,
o nubudus
žmonių ir paukščių,
planetoje -
bus ankšta,
bus labai gaila,
kad ne auksinis ruduo,
ir ne rožės, lelijos 
ir ne auksiniai
tie šermukšniai
ir putinai.

- Atsimerk
ir nuplėši lango štorą
ir atsidursi nuoga
toj auksinėj vonioj,
ir skaitysi
eilėraščius išmoktus
jau nuo seniai –
ir skaitysi –
mano mintis
iš kito galo
ir kris ant stalo
tie trupiniai.

- Užsimerk.
Branda. Susikaupimas
ir auksinės spalvos
tavo guolis.
Jeigu, ne tie
duonos kepalai,
ne tie šapalai - 
būčiau knapsojęs,
miegojęs,
ir nebūtų ištryškę –
tavo guoly
tie kvepalai.

Mus kelia iš miego
įvairiausios televizijos,
radijo stotys.
Piešiniai, lipdiniai -
žadina aistras.
Gyvenimas,
be ironijos -
bėgdavo, nesustodavo -
briliantais ir deimantais –
spindėdavo
ir žiodavosi
tos  didžiulės terpės
tarp Ateities
ir  Praeities.