2013 03 24
Mes kiekvienas, tik nežinomasis –
Nepastoviosios alchemijos knygoje;
Naujos žvaigždės trupinys.
Nenuginčyjamai proporcingas žmogaus
Gyvenimas – vaikystė, tik ir skaičiuoja
Supuoklinio žirgo ar lėlės nemirtingumo
Šimtadienius, kurie kursto norą greičiau
Užaugti, nors tai yspudingiausia niekada
Galutinai neištirta viršukalnė.
Kūnas nepažabojamai tarpsta aplinkybių darže,
O vaikiškasis pradas, kurio materija grynasis
Naivumas vieną dieną apleidžia.
Jaunumė, tai didingiausia nesusipratimų baladė:
“raškant obuolius nuo kaimyno medžių“.
Vos akimirka dienų laikrodis apsiverčia
Ir pradeda lėkte lėkti, o viso to priežąstis
Pakitus mąstysena ir patirties praregėjimai.
Psichologiniai luošiai nieko nenuotuokdami
Apie gyvenimo džiaugsmą žaloja save,
Nors visad buvo nenuplagijuojami tomai,
Mirus artimui pradedi statyti miestą –
Save iš naujo.


žiūrintis dangun







