Vienatvės rasa

kai nešiojau kryžių,
visi matė
stigmos ženklus,
nusimečiau,
pastačiau
į kampą,
mato puikybę.

jam storaodžiui,
lengva:
erškėčių spygliai
širdies nepasiekia,
tik protą sujaukia
pilnaties šviesa,
pro violetinį
debesį
išlindusi.

lengva,
niekas nerūpi,
tik draugai ir artimieji
kiša gerkles
po giljotinos peiliu,
ir krinta rausva
vienatvės rasa,
akis aptaškydama.