Žemės gimimas

Ai, užgimimas, ai, koks keistas
Čia viskas degė, geso, plaikstės.

Iš nieko, iš miglų tolybės,
Ji kaip žvaigždė erdvėj sužibo.

Ji lūkuriavo, sukos šalo,
Ir skendo gilumon jos galios –

Atomai geležies į centrą
Kaip obuoliai ant žemės krenta,

Tik helis ir azotas sklaidės
Nekibo prie centrinės raidės.

Pasklido erdvėje kaip paukščiai
Į tolį plintantį, į aukštį.


Nebesisklaidė, kas sukibo,
Kaip miglos leidosi ramybė.

Ant geležies aptraukto oru,
Vyniojosi paklodės storos.

Pritraukdami mases, kur skraidė,
Vis gulėsi kaip žodin raidės.

Kol pamažu paviršius traukės,
Nuskęsdavo ugny dar laukas –

Tik ta jėga neskaldė gylių,
Lava ir dulkėm išsipylus.

Ji šalo nieko nepraradus,
Nebekitėjo būvio pradas.

Pats vidurys suspaustas graudžiai
Lyg verdantis sidabras daužės

Tik nebeskilo į fotonus
Formavosi didingi kloniai.

Jau skrido kamuolys suguręs,
Dar be krantų, be tikro tūrio –

Su uodegom ilgom nejaukiai,
Jau orbita savąja plaukė.

Nors kartkartėm dar šėlo, draikės,
Kaip motina ją tildė laikas.

Vis judantis paviršius šiaušės,
Žemynai plaukiojo kaip raukšlės.

Paskui jau milijonai metų
Atsigulė naujoj planetoj.

Ji dulkėmis pilkom vis klojos,
Kurios su vėjais jau klajojo –

Viršūnės dvi ledynais gaubės
Perplyšdavo ir grimzdo daubos.

Pluta storėjo, šalo, stingo,
Ir gulės ant gelmių grėsmingų.

Jau kontūrai ryškėjo žemės
Į saulės jėga atsirėmę.

Su ja vandens didžiuliai kiekiai
Kartu liūliavo, plaikstės, lėkė.