Štrichų dulkės (gyvam skaitymui)

II dalis

(Gęsta šviesos, slenka neaiškios žmogystos, šešėliai, vaiduokliai)


Be veido: Šešetas įdomus – velnio tuzinas, o gal apvertus bus devyni?

Veidas: Požeminiuose bunkerių labirintuose tūni tūkstančiai  užsisklendusių, užsidariusių keistų padarų. Tik retkarčiais savo uodega pavizgina šuo iš šalčio sudirgusiam ir skylėtu pledu apsigaubusiam savo šeimininkui. Šis nieko neatsako savo bedante burna, tik dar labiau pridengia  įkritusias ir pajuodavusias akiduobes.

Be veido: O ar matei, kaip išauga nagai ir išsikeroja kaip medžių šaknys, bandantiems apčiuopti, įsisavinti tai, ką dar galima įsisavinti?

Veidas:  Radiacija ir kompiuteriai sunaikino atmintį, protą, gebėjimą prisitaikyti. Pagaliau išlįsti į žemės paviršių, įkvėpti gaivaus, neužteršto oro – pasijusti laisvu, nuo nieko nepriklausomu, arba  tik dalimi kažkieno išsilaisvinusio kūno.

Be veido: O kam tas oras, kai kišenėse šlama pinigai?

Veidas: Auksas ir pinigai nebetenka vertės ir prasmės, nes už juos nebe įsigysi to, kas prarasta. Gerasis Dievas greit nusisuks, nubaus už aplaidumą, kad kažkas nesugeba tobulėti ir kurti, kas būtina žemei, augalui... skruzdei.

Be veido: Ar tai bus pabaiga?

Veidas: Viskas turi pradžią  ir pabaigą, juk tai logiškai apčiuopiama. Tai  neišvengiama, gal tai ir neplanuota, tačiau… Nenoriu, dar labai nenoriu tapti šešėliu, prisiminimu ir beveidžiu kaip tu! Palik mane ramybėje, dink man iš akių.

Be veido: Gerai jau gerai, bet tamsų metą akys pradeda matyti…

(skambant muzikai, dingsta žmogystos. Tamsumoje pasirodo moteris, nešanti žibintą ir vyras)

Moteris: Ar ne per daug tavęs ir tavo nuoskaudų, sopulių, ar kaip juos bepavadinsi?

Vyras: Tavo tiesa –  tikrai. Nieko naujo žmogystos jau neišgalvos, tik apvilks nauju apdaru.

Moteris (juokiasi) : He he, kaip ten bebūtų tai tik tavo subjektyvi nuomonė. Keisk požiūrį! Tau nevertėjo pulti atsakyti į niekada neišsprendžiamus ir neatsakytus klausimus, o dar tiems, kurie neturi nei jausmų, nei suvokimo.

Vyras: Bet, ar neateina toks metas, kai supykina nuo minties, kiek š...  grafomanijos reikia perskaityti ir išklausyti? Ir dar apkaltina, jog kažko nesupratai.

Moteris: Nepamenu, kažkas pasakė: “Gyvenimas neklauso jūsų  logikos – jis nenumaldomai rutuliojasi savo vaga. Tai jūs turite klausyti gyvenimo, nes jūsų logika niekam nerūpi. ”

Vyras: Taip, tai taip…bet.  Šiandien to neišvengsime šiame interneto viešpatavimo eroje cituodami mintis tų, kurių visiškai nepažįstame asmeniškai, kai niekada nežinome kitų požiūrio ir postūmio  gyvenimui, kūrybai, meilei…
(po pauzės) Štai sėdžiu ir mąstau: Kodėl aš čia, kodėl kyla tokios mintys. Galėčiau sėdėti jaukioje namų šilumoje ir žiūrėti pro langą, už kurio mirksi šviesoforas, arba spoksoti į televizorių, kuriame klesti pigūs juokeliai, arba gąsdinantys Terminatoriai (susimąsto)
Šąla kojos, bet sėdžiu… Greit išauš kita diena, atnešdama tą pačią naštą, tokias pat nuotaikas.

Moteris: Keistis reikia mums patiems!. Be abejo, o kaip ir kodėl dar nepagalvojome, arba nenorime galvoti.

Veidas: Nebeturiu ką ir pridurti. (po pauzės) Priešingybė išugdo priešingybę, gėris – gėrį, meilė – meilę...

Moteris: Taip, tai — tiesa.

Vyras: (paduodamas suvyniotą paketėlį moteriai): Čia — Jums nuo manęs!

Moteris: Man? (po pauzės) Dėkui, bet už ką?

Moteris ilgai  vynioja paketėlį, išima knygą.  Ant jos užrašas: ESMĖ
Laikrodis muša dvyliką kartų.