Štrichų dulkės (gyvam skaitymui)

Pagal autoriaus esė

I dalis


Veikėjai:
Veidas
Be veido
ir kiti veikėjai kurie pasirodys II dalyje

  Be veido: Žodyje dulkės – sudėtos  teigiamos ir neigiamos prasmės: dulk – skubėk, lėk, ės – kažko sunaikinimas, pasisotinimas.

  Veidas: Mintys nukrypsta į miško tankmę, apaugusią samanomis, nuvirtusiais, sutrešusiais medžiais, tapsančiais trąša kitiems augalams: žolei, grybams, kerpėm. Amžinas ratas – karuselė, nė sekundei nesustabdomai sukasi, galbūt skrenda. Mažas žmogus –  žmoguje. Žmogus ore, erdvėje, ugnyje. Žmogus – kas? Atsakymą žinome, bet vos tik pagalvoję apie tai, imame purtytis, bandome pakreipti mintis į malonesnius  dalykus  ir pojūčius.

 Be veido:   Tamsiausia visada būna prieš aušrą, kai gyvenime ateina metas, kai reikia laviruoti ant briaunos ir ryžtis didelei rizikai.

 Veidas: Ne per seniausiai turėjau garbės pažinti žmogų, kurio tikrojo vardo dar kol kas negaliu paminėti. Prieš pat jo mirtį įvyko keisti dalykai ir reiškiniai. Nuojautos ir mūsų mintys kažkaip susipynė erdvėje, nors retokai susitikdavome, tačiau kažkokiais impulsais paveikdavo mane. Jaučiau artėjant kažką negera, kažką kankinančiai neaiškaus, nestabilaus buityje ir sąmonėje. Skverbėsi juodos spalvos ne tik į darbus, bet ir į žodžius. Internetiniai pokalbiai šaukėsi pagalbos, minčių srautai tūnojo nesibaigiančio alkoholio poreikyje. Laidotuvių metu prasitariau: – sekantis aš!

Be veido: Jautrumas – stipresnis už materiją ir žodžius. Materiją pakeičia pavidalą ir prasmę, dvasinės sąsajos išlieka amžiams.

 Veidas: Ilgai negalėjau prisiliesti prie eilėraščių knygos. Ji gulėjo išskirtinėje knygų lentynos vietoje. Juodas viršelis ne tiek gąsdino, kiek suartino nežinia kokioje erdvėje ar plotmėje. Gal tik po metų paėmiau tą knygą ir pasakiau: Sveikas, brolau! Skaitysiu Tave erdvėje, nes visiškai nežinau, kokioje materijos būklėje esu pats. Kūniška, materiali sąvoka yra tik paties savęs įsivaizduojamas kūrinys, kuris keičiasi: gimsta, žydi, brandina ir miršta. Tą pokytį valdo pats žmogus, o ne kiti materialūs ar dvasiniai objektai. Žmogus negali formuotis iš nežinia kur, negali ateiti kaip ateivis. Paklydusios sielos reinkarnuojasi tikėdamos, kad suras savo tobulėjimo erdvę, tačiau nežino būtent į kokį kūną privalo įsikūnyti: žolę, medį ar į žmogaus gemalą, kad dar kartą sėkmingiau pakiltų į aukštesnį lygį, užliptų ant aukštesnės laiptų pakopos. Žinau, kad nieko čia nauja nepasakiau – viskas jau seniai žinoma, todėl ir klausiu: Kaip iš tikrųjų  yra ten, tunelio šviesoje? Tiesioginio atsakymo nesitikiu, tačiau galbūt kai kurie impulsai įsiskverbs į mano smegenis. Pilnas supratimas ateis tik tada, kai susitiksime ten, palaimingos erdvės šviesoje.

Be veido:   Ar gamtos garsuose girdi, kaip upelis šnabžda tekant saulei, rytmečio paukštelis čirškia, pro rūko drėgmę, kur kvarksi žalios varlės? Tik vakarais –  ryški žvaigždė, mėnulis slepiasi... Nesuprantu, ar gyveni, ar tik gyventi trokšti?

Veidas:    Atleisk, kad taip poetiškai prakalbau, nė nepaklausęs savęs, ar tai man – būtina. Chrizantemų žiedų baltume gyva atmintis, kuri skatina suktis tame materialiniame ir dvasiniame rate. Savo minčių ir apmąstymų nereikia bijoti, jos turi lietis laisvai.
(po pauzės)
Liečiu medžio kamieną –  materiją, bet ar iš tikrųjų aš liečiu jį, o ne atvirkščiai? Įkvepiu oro gurkšnį, o gal oras įkvepia mane? Ir vėl susidėsto klaustukai, ir taip –  kasdien. Pasąmonės realybė susikristalizuoja, tampa perlu. Ateik į sapnus! Nujaučiu, kad dabar slaptai juokiesi iš mano beprasmiškų paistalų, tačiau turiu materialų pavidalą, kuris reikalauja kad jį maitinčiau dvasiškai ir fiziškai. Dvasia ir materija – dvi priešingybės: viena aria žemę, kita žiūri į debesis.

Be veido: Įsiskverbk į mane, tapsi samana...

Veidas: Palaidojau žodį, užrakinau. Kalbu spalvomis. Pilkas kartono paviršius. Ketvirta valanda ryto. Brėkšta pastelinės spalvos. Geltona ištrykšta, švyti kaip aureolė. Brūkštelėdamas juoda spalva tarsi juodžemiu, užberiu save be duobės, be polemikos ir skambių frazių. Medinio kryžiaus šakos – į debesis. Nedetalizuoju smulkių šakelių, faktas — materialus. Formose blaškosi siela: neatpažįstu, nesuvedu į visumą.
(Užsirūko, groja džiazas.)

Be veido: Baigėsi žodžiai? Užkliuvai  už debesies?

Veidas: Šalta. Aprišau jauno gluosnio kamieną – kokia banalybė! Kas man tas medis, kai žaidžiu spalvomis? Gal tik žalia šakelė pilna sentimentų, bet aš gi ten. Ten nėra nei spalvų, nei žodžių, nei pykčio. Viešpatauja šviesa, be kurios nebūtų kontūrų, šešėlių, pustonių.

Be veido: Jūra. Smėlio krantas ir moteris?

Veidas:  Nematau, neįžvelgiu jos veido. Vakaro kontrastai nuspalvino jį juodai. Juodai kaip mano brūkštelėjimas. Nenoriu sakyti tiesos. Tiesa apkarto, apako. Ji tapo nebereikalinga it daiktas, išmestas į šiukšlių dėžę. Gyvenu pusiaukelėje, sankryžoje. Raudona spalva liepia stovėti ir nepajudėti. Žalia jau niekada nebeužsidegs. Sakau tokius žodžius, kuriuos jau užrakinau.
Nusišypsok!  Skaitau Tave, tavo materialiąją kūno ir sąmonės blykstelėjimo akimirką.

Be veido: Guli savo pasigamintame karste.  Nudilo pieštukas, pasiėmei kitą? Linija – brūkšnys, daugtaškiai... O kas toliau?

Veidas: Tai nesvarbu, logika egoistinė ir ne visiems suprantama. Tyliu, tik mano kalba kitokia – spalvomis. Išaugau kreivas, ir dabar sunku pataisyti kirviu ar peiliu. „Samana? “ Vėl samana skverbiasi į materiją, kūną. Aušta. Žiūriu į nutapytą paveikslą. Trūksta tik parašo, metų. Merkiasi akys.

Be veido: Skęsti  savo švelnume autostrados šalikelėj? Juk dar nepasakei žodžio „Ne! ”, vadinasi – važiuoji?

Veidas: Pasirašysiu rytoj. Debesys nusileido ant medžių šakų.

(po muzikinės pauzės)
Be veido: Gracingai planiruoja snaigės, kol nutūpia ant kaukolės skruostikaulių raukšlių. Ištirpusios teka gurnėdamos, be priekaištų sau ir kitiems. Sūrimas lieka akiduobėse –  rėmelių blizgančiuose kristaluose, nepastovios būsenos miražuose. Raudonos saulėlydžio burės krypsta nuo žvilgsnių, perskrosdamos skrydžio nestabilumą. Apynuogis mėnulis spokso drevės gerklėje, įtempęs visas kantrybės stygas. Plaukus šiurena vėjas grubiais lediniais pirštais, skverbiasi į akių vyzdžius.

Veidas: Niekada neverksiu, net ir tada, kai skaudės! Neverksiu, nes jau nebeskauda užkimusiam balso tembrui, kuris kasdien –  it pjaunama avis, kantriai, be pasipriešinimo tyli. Pavargo sąnariai ir smegenys.

Be veido: Žiopčioja smilgos vieškelio griovio pakraštyje, norėdamos išsilaisvinti, įkvėpti gryno oro, tačiau laiko kursyvas pakrypo iki kritinio riboženklio: trumpėja dienos, ilgėja naktys. Susikūprino piliakalnis, paslydęs ant metų skalės slenksčio. Kojos juda it kojūkais pirmyn, palikdamos sniege skyles: taškus, kablelius, šauktukus. Tavo mintys klaidžioja beprasmybės kontūro paviršiumi, negalėdamos atsitraukti, pakilti aukščiau kasdienybės. Tujose čirškia susispietę žvirbliai, apsisaugodami nuo šiaurinio vėjo šuorų. Akyse blizga sidabro potėpių parodontozė.

Veidas: Žiema įsibrovė ilgam, bet…

I dalies pabaiga

Bus tęsinys