kai būna baisu —
nesislepiu, tik
suimu tą virpantį
paukštį ir glostau
idant nurimtų,
o jis čiulba lyg
švelnūs prisilietimai —
rankos ant
mano krūtinės,
kaklo, rodos,
pamirštu įkvėpti —
tavo
kūnas ištirpsta.
Che, perskaičius Daineko komentą (kaip visgi įdomu gyvent, kai skirtingai skaitom tą patį), ne juokais parūpo sužinot: ar autorė turėjo galvoj tikrą, apčiuopiamą gyvūną. M??
oi Gunta...žmogus tiesiog laiko naminį gyvūną ir greičiausiai sparnuotą. taip, gyviai ramina. beto " tavo" pernelyg suasmenina, galiu pagalvot, kad čia apie mane, o manęs dar niekas nėra netekęs
Nuo pradžios iki nurimtų - nepaprastai gražu, nepaprastai. Kiekvienas žodis įtaigiai žaidžia. Užtai pasidaro gaila, kad po to seka ne itin įdomus tęsinys. Jei pakeistum jį į ką nors netiesmuka, mįslinga, kas tik dar labiau sustiprintų nerimo bei nežinomybės pojūtį (beje, kažkieno rankos ant krūtinės ir apskritai kito žmogaus artumas nė kiek netrukdo nerimui augti) - būtų super.