Mūsų Laikas

Sapnuoju
Apaščią, sapnuoju
ir tave, traukinuku
į namus riedančią,
o namuose -
barniai, rietenos
ir mudu - grimztam
į gyvenimo apačią.

Tarp obelų,
tarp kedrų, kriaušių -
dunkso aviliai,
balti, tingūs.
- Žvilgsniu
juos palieski -
miršta bitės
sustingusios.

O tu, ant pečių
kailinius užsimetusi -
brendi, per šlapią smėlį,
o primerktose akyse,
dangus
lyg  šilkas mėlynas,
o po kojom -
aviliai, krankliai,
debesų miestai.

Kojų pirštais sruva,
šaltos smėlio srovės,
o ant šakos,
varnas lyg senis kosti.
Vėlei atostogos -
Nidos kopomis kopsime...

Bėgsime, iš namų
gyvenimu nusivylę,
eisime, brisime,
ne iš bado,
ne iš gerovės.

Kopsime
į kalną, krantą, šlaitą
ir apsistosim
ten, kur gyvena
žuvėdros,
ir kaminų
dūmai raitos.
Prisisunkę
graudumo -
krisime į smėlį,
įsikibę šakomis,
šaknimis
lyg rankomis,
įsikibę į žemę,
kaip obelys,
kaip kriaušės
kaip kiparisai.

Bėga, sruva Laikas,
negirdimas,
nematomas,
nesuvokiamas protu.
Atmintis, Praeitis,
Nidos kopomis vedasi.
Kranksi Laikas,
kaip varnas,
kaip luošys kuprotas,
Laikas bėga ir slepia –
mūsų veidus.
Ir mes, slepiamės,
kvailai susitaikę,
su Laiku ir nurimę
ir Laikas slepia
savo veidus
ir mes slepiamės –
pakely
apsistoję.