Padegėlis (9)

Po Naujųjų metų visi vienkiemio vyrai važiuoja į mišką gaminti malkų. Išvažiuoja anksti, o grįžta vėlai ir, būdami pavargę, skuba ilsėtis.
Nastutė ne tik kad nesusitinka su Viktoru, bet ir mato jį labai retai.
Ir gerai. Kai praeis daugiau laiko, bus lengviau pasirodyti abejinga. Ir išvis ji nenori, kad Viktoras suprastų, kaip yra jį įsimylėjusi, nes neaišku, ką jis pats apie tai galvoja.
Tas prisilietimas važelyje arba tas aistringas bučinys per Naujųjų sutikimą gal būt tik jai širdyje sukėlė audrą, o jam tikriausia tai nieko nereiškia. Juk tada bučiavosi visi. Kam reikia, kad jis žinotų, kaip ji, tą vakarą prisiminus, dūsauja. Argi ne kvailė? Praeis kiek laiko, viskas pasimirš ir bus kaip nebūta. Tiek praėjo metų po žmonos mirties, negi, būdamas toks šaunus vyras, neturėjo moterų? Kodėl iki šiol jis vienas? O gal jis yra užkietėjęs viengungis ir moterys jo nedomina?
Praėjo savaitė, kol vyrai suvežė į kiemą rąstus, neužteko savaitės, kol juos supjovė. Praėjo dar kiek laiko, kol sukapojo, sunešė malkas į pastogę ir tik tada vyrams atsirado laisvesnio laiko.
Per dieną jie šį bei tą knebinėjasi po namus, bet pavakariais, pasišėrus gyvulius, jiems lieka dar ilgi vakarai iki nakties.
Ką daryti?
Moterys visada randa sau darbo. Tai mezga, tai verpia, o susirinkę į pirkią vyrai, sėdasi aplink stalą, šnekučiuojasi, aptarinėja rytdienos darbus, kartais sugalvoja palošti kortomis ar šaškėmis. Ką daugiau veikti? Nors tokį užsiėmimą randa prie to paties žiburio.
Nastutė, atrodo, jau nusiramino, bet varstoma Viktoro žvilgsnių, vėl susidrumstė. Iš visko matyt, kad jis irgi jaudinasi. Lošdamas kortomis ar šaškėmis negali susikaupti ir vis pralošinėja. Sūnus Valdis, matydamas kad tėvui nesiseka, iš pasigailėjimo vis perspėja.
– Pasitrauk, nes numušiu net tris.
Viktoras stato figūrėlę atgal neva galvodamas, kurią dabar pastumti, bet jam visai ne tas rūpi. Jis prisimena Naujuosius metus, mato prieš akis Nastutę ir dega noru vėl ją apkabinti.
Proga pasitaikė negreitai. Kartą vakare Viktoras, išeidamas kieman, pamiršo užsidėti kepurę ir, grįždamas jos pasiimti, sutiko į priemenę išėjusią Nastutę. Be jokių „įžangų“ jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti. Nekreipdamas dėmesio į sutrikusios mergaitės pasipriešinimą, jis apipylė ją aistringais bučiniais. Bučiavo lūpas, veidą, kaklą, smilkinius, kaktą, plaukus, kas kart stipriau spausdamas sau prie krūtinės. Nastutė nebesipriešino, bet ne dėl to, kad jis bučiuoja, o bijojo, kad kas netikėtai išėjęs į priemenę, jų neišgirstų ir nepamatytų.
Kai pagaliau jai pavyko išslysti iš Viktoro glėbio, ji spruko nuo jo, prieš atidarydama pirkios duris susiglostė pašiauštus plaukus, apsitampė bliūzelę ir tik tada lyg niekur nieko įėjo į vidų.
Bučiniai priemenėje – tai jau įrodymas, kad Viktorui jos irgi reikia, kad jis jos ilgisi taip pat, kaip ir ji pati.
Nastutė laiminga, kad patinka tokiam šauniam vyrui ir jau drąsiau žvelgia Viktorui į akis. Ji dažniau nusišypso, leisdama suprasti, kad nė kiek ant Viktoro nepyksta už tokį drąsų, gal net kiek įžūloką jo jausmų prasiveržimą tą vakarą priemenėje.