kaip viskas krito ant manęs –
neliko nieko nepastebėto, kada
gyvenimu savuoju pro Viešpaties akis
prasprūst norėjau lyg niekur nieko,
gyvent – lyg taip ir turi būti:
pirkinių krepšeliai, sodas ir vaikai,
dar nuostabus savaitgalio pajūris,
bet žvilgsnio durklas
perskrodė mane, ir aš
patyriau teismą. Visi procesai turėjo
būti užbaigti, man liko celė,
vėjo spengianti tyla, ir grotos,
ir dangus tas, saulė, žvaigždės,
medžių galūnėlės ir viskas,
kas pro grotas išlaisvina
tave. Kaip viskas krito ant manęs,
pakanka išdidumo,
nepaklaust, kodėl.
Ir padrika, ir demagogija, o štai čia (citata): "bet žvilgsnio durklas perskrodė mane", – kas per nesąmonė? ogo - čia juk sąmonė, esmė, taip?.. kai tik perskrodė, ir iš karto.
koks prievartaujantis jūsų dievas, koks tai žiaurus, badosi ko tai, su žvilgsniu, kaip su durklu? o gal ten ne Dievas buvo? ką?..
tai gi, neišsigalvokite, nėra kažko, kas žmogui trečią akį atvėrė, ir jis pamatė, gal įvykio, gal jo poelgio, na gi, kažko, kada jis pamatė kitaip tai, ką matė anksčiau. o pas jus kas?.. kas per grotos, jūs apie ką?..
o į pabaigą visiškai padrika.
žiūrėk, vienas iš pavyzdžių (Tagorė rašė) ne pažodžiui bet emė< apie grotas jis kalbėjo " ar stačiau rūmus, dėjau aplink save plytą prie plytos, ir pasistačiau sau kalėjimą, su tūkstančiais spynų ir užraktų..." taip čia matosi kalėjimas, o pas jus kas per grotos, ir kas ten toks per durklas, ko jis smaigstosi?..