Atėję Žuvys
Vandenį ištaškė.
Negreit, Vandeni, Saulę į ąsotį risim
Ir nieks nepasiges, jei be manęs.
Švenčiau su tavimi gimtadienius,
Norėčiau, kad ir mirtį pažymėtume kartu,
Na, o kol kas
Neskubinkime to, kas bus.
Stropiai skaičiuoju statines,
Ištuštintas per mūsų bendrą būtį –
Miškai užaugo jų erdvėj,
Kur Diogenas Diogeno nesuranda,
Arimai sunokino derlų sėjas...
Platu, garažu,
Kad ir numirt neankšta.
Vandeni, nuostabus esi,
Dabar jau net iš tuščio
Regisi, kad su tavim geriu
Ir meškerioju Žuvį.
Jeigu užkibs,
Ir vėl tikėsiu,
Kad į rožinį įdėsiu
Dar vienus metus.
Man visada patiko Jūsų tekstai. prasmingi, gilūs, kupini atviro skausmo, kartais vos juntamos skausmu alsuojančios ironijos, kartais skausmo uždengto ironišku žodžiu.
Galiu drąsiai sakyti, kad Jūs vienas iš nedaugelio čia esančių rašykų jaudinančių savo nuostabiais tekstais ir šmaikštumu ir išmintimi ir potyriu.
Jūs - gražus žmogus, Pranai. Jūs - žmogus. Pasauly maža tokių.