Žiemos šmėklos

Sukals
žiemai karstą,
o po metų ir mane
lyg nuvargusį žmogų
pamato. Žmonės dirba,
bitės neša medų
ir vaidenasi,
tos žiemos šmėklos -
lietų, liūdesį sėjančios.

Sugrįžtu -
po sunkių darbų,
po juodų vakarų
ir verdu ilgesio,
nuovargio košę.
Pėdos, provėžos
ant pažliugusių
kelių, takų,
o dangiški veidrodžiai -
ant pievų, tiltų plačių,
o ten, kur vanduo
žliugsėjo - liepos, tuopos -
jau užsikrėtusios maru.

Supasi miško
supynės - smarkiau
ir smarkiau.  - Plak širdie -
jau išskainiotos
visos rudeninės prekės
ir liūdi plūgai, dalgiai -
ant stalų, prieklėčių
ir aš, gyvenu
šalnų, karų nebodamas,
ir sakau - gražius,
jaunus žodžius
ir jums - sudie.

Ir man, sapnuojasi
ant akmens iškaltas -
painus sakinys.
- Prigludus,
prie šalto akmens -
jauku, gera
ir aš, užmiegu
lyg senas arklys.

O ruduo -
ne juokais
ir mane nugramzdina
į tas šaltas
žiemos ugnis,
o ta, mano saulė -
nuoga, plazdanti -
ant šakų, stogų - žadina
žiedus, pumpurus
ir barsto strazdanas
ant veidų
ir aš, stveriu į rankas
senelės lazdą ir žiemą
į namus, kapus vedu.