Šauksmas

Prikrito
žiedų, lapų, varpų
ir netikėta mirtis,
viltis ir kaškieno gyvybė
lyg siūlų kamuolys
iš rankų.

Ir vienintelę,
vienturtę dukrą
pasigrobia, pasiima -
baltų beržų -
baltumo žara
ir kaimynai
lyg kūdikiai - ima krizenti
ima serbentai,
putinai raudonuot
ir sesutės,
senutės seserys -
pravirksta
apsigobusios
užmaršties
skara.

Inkščia, glaustos
lyg kumelės -
tos kaimiškos
poemos, dainos
it miestiškos panelės
ir muistosi kumelės
ir nuleidę galvas žirgai,
ir žąsinai, gervės
galvomis kinkuoja,
klykia žąsys, antys
ir čiulba varnos,
krankia pempės
ir ties tėvų namais
iš tolo šviečia -
tavo akinančios,
grakščios kojos.

Ir aš, artėju
tau vienintelis
ir virpantis
lyg skausmo lašas,
lyg senas svečias
ir dar vienas
miršta - mūsų vakaras -
po klevais,
topoliais žaliais
ir nutolsta - mūsų šauksmas -
rudens, vandens -
kruvinais keliais.