Ryto prietemoj

Lašnoja, lyja
ir nušvinta
lyg netyčia -
regiu priekyje
saulėtekį
ir už nugaros
bažnyčią.

O ryto prietemoj -
keliai, takai 
šlapi, patižę
ir ant šakų, plaukų -
nė vienos dulkės
ir pakalnėj lietus -
dieną, naktį dulkia.

Ir man,
vienišam
prie ledinės srovės
nejauku išsirengti,
rodos glaudžiuosi
prie tavęs -
po karštos meilės,
po atvėsusios kavos,
po pralaimėtos kovos -
glaudžiuosi
lyg prie šuns,
lyg prie
šulinio rentinio.

Nė vieno
žodžio
nesurandu -
stovėdamas,
liūdėamas
po palaužta
obelimi.

Visą dieną -
stoviu, laukiu
su meškere
ir visą gyvenimą -
medžioju,
meškerioju
naujam romanui -
naujus gandus gaudau
ir man baisu -
Pikaso, Gaudi...
Aprašinėju gandrus
ir mintis
lyg svetimas
žuveles
ant kranto
rankioju
ir pilnos minčių,
paslapčių
ir vilčių -
mano rankos.