Tuštybė

tavo nuotaka lanksto sapnus
dėlioja į nakties dėžutę
paskui atvėrusi langą
su kaimynais kalba
apie pupas
kikilius
rožių krūmus
vakare išeina į pievas
susitikti su vėju
kuris atlėkęs netikėtai
tavo nuotakai
suknelę pažadėjo
ji nemoka rašyti laiškų
skaityti eilių nei knygų
kartais ji lesina paukščius
dažniau į kelią žiūri
laukia vėjo