Pasivaikščiojimai: su L. Seneka (3)

Aš:
Apakti galima nuo žodžio
Net jeigu jį netyčia išgirsti.
Ko šypsaisi, o Lucijau,
Suprask – ne į save taip rodau,
Aš čia tik pavyzdys.
Na, tarkime, neįskaičiuotas jau esu,
Neva, išėjęs ten, iš kur negrįžta.
Bet tavo žodžiuose rimtai girdžiu:
Tiktai maža dalis manęs belikus gyvo
O visa kita - jau numirę.

Lucijus:
O ar manai, kad – ne?
Bet jeigu taip, tuomet mirties nėra.
Prie stalo kvieski tėvą, motiną ar brolį...
Juk tavo atminty jie kaip ir tu,
Kuris – antai! – prie Gilšės mylimą bučiuoja.
Kada tai buvo, pasakyk, Pranuci?
Prieš pusamžį. 
Tuomet dar jaunas, dar gražus.

Aš:
It būtumei į pasą pažiūrėjęs.
Daug poterių už mirusius jau sukalbėjęs,
Bet už save lyg – ne.
O juk atrodytų – protinga
Papoteriaut už mirusį save.
Kad ir dabar –
Septyniasdešimt ketveri, deja,
O aš net nežinau
Kur jie - danguj ar pragare?

Lucijus:
Tai iš vaidinimų tas  – nežinau.
Geriau sakytumei: žinot nenoriu,
Ar net bijau.
Be pragaro – nėra dangaus
Dangaus – be pragaro.
Bet įkyrumas irgi proto laisvei kenkia:
Kiek beprisimenu, tave sutikus,
Vis apie tai:
O Lucijau, nejau gi iš tiesų manai:
Mirtis kasdien?
Kas valandą? ar net minutę?
Tai va: aš nemanau, Pranuci,
Aš tai žinau.
Ji ne kažkur arti - toli.
Net kalbamės abudu mirdami.
Tai kasdienybė,
Tai tas pats kaip gyvenu.

Aš:
Man nepatinka mirti,
O juo labiau net šią minutę.
Tiek daug gyvenime džiaugsmų turėjau!
Juos ir dabar dar neretai apglostau.
Tai kaip suprast – ir mirtį tuo pačiu?

Lucijus:
Yra tos sakymas:
Kaip danguje taip ir ant žemės
Žinokime, kad žmoguje
Nė truputėlį ne kitaip...