Salamiestis

Prisėdęs
prie vaišių stalo,
šviežią duoną užuodęs,
priėjęs, liepto galą -
viskas paprasta,
viskas prarasta -
tariu, paskutinį žodį.

O mėnulis
iš girių mėlio,
tarsi pinigas
ties girgždančiais
kapų vartais ir tu
imi nekantrauti, verkti.
- Ar šitas gyvulys,
šitas vergas,
šitiek ašarų
šitiek pinigų -
ar buvo vertas?

Sustojus
ties Amžinybės vartais
į kapus užeiti,
ar verta?
Užtenka -
ranka pamoti
ir Laikas, geriausias
mokytojas -
ryja ugnį, jau žinau,
kitas žodis -
bedugnės...

Sukalbėję poterius
naujus paminklus
nukalsim,
runkelių, morkų -
daugiau nebesėsim,
gyvųjų ir mirusių
neprikelsim.

Dangus
aptemęs ir vėlu -
žmonės miegos jau.
Krankia varnos, kuosos -
dangus virš kapų
lyg baltas arnotas.
- Kapai, varpai
argi - paguos jus?

Visų
apleistos kapinės -
ramu po ąžuolais,
po uosiais. Rašau
ir neesu, kuo deduosi -
lyg paukštis
ištrūkęs į Laisvę...

Kyla
pragyvenimo kainos,
klevų, ąžuolų lapus
tarsi pinigus
skainioju.
Aplankęs Salamiestį,
po Panevėžį slankioju -
kates, šunis gainioju.