lūžta veidrodžiai ir naktys juose it juodvarniai –
klumpa. ar tu pats nebūsi tas nebylus peilis raižantis
dangų, akloji avis sunkumų akmuo negalintis sušilti
kojų – sūnau
xx
paskui sniegą tuštėjantį paskui
plinkantį paskui sutemų vandenį gėlą
paskui tėvą ir molį minkomą paskui šviesą
motin – einu...
P.S.
tarp kitko, pavadinimas neblogas, ta dalis "Permainų laikas" - labai neblogas; tai yra geras.)ir ne tarp kitko, tik neįrašiau, juk geras, labai. rezonuoja minty su poetiškai parašytais tekstais.)
peilis raižo tik kieno nors rankoj būdams; ir raižyt raižo, raiko, pjausto, bet bylus nebūna...
perlenkta lazda su tuo /NEBYLUS PEILIS/, geriau:
ar tu pats nebūsi tas nebylys (arba tas, nebyliai raikantis, raižantis) peiliu raižantis
dangų,
arba raikantis dangų (peiliu, kaip duoną); peilis visada nebylus.
poetiškai, poezija, tik man svetimas tas tragizmas, juo lyg mėgaujamasi, man nepatinka mėgautis tragizmu; bet tai individualu, subjektyvu, kieno koks būdas, ir patikimai; o kaip? visa čia yra pasakyta - tai raiška poetiška, ir tai gerai. (tik su peiliais kalbančiais perlenkta; man atrodo prastina, geriau tegul peiliai nebūna nebyliai, mat nebyliai tik jei visi kalbėtų, o vienas va nebylus.)
Kažkodėl pirmoji dalis (nepaisant sunkiai logika paaiškinamų: nebylaus peilio, negailestingai apakintos avies ir akmens turinčio kojas, o gal kaip tik dėl to :)pulsuojanti jausmu patiko labiau, nei sūnaus veržlus atsakymas. 4+