Pančiai. Byla

Sulaukęs skambučio jis nuoširdžiai pasidžiaugė – mat, nei sėdėjimas prie darbo stalo biure, nei trainiojimasis universitete nežadėjo nieko gera; nors jau buvo popietė, po trumpos nakties plyšo galva, perštėjo akys ir visas kūnas šaukėsi miego. Judant laikas pamažu slinko į priekį, o vos prisėdus rodydavosi, kad taip susmegs ir nebepakils. Net nesigilindamas į smulkmenas jis pažadėjo kuo greičiau atvykti į policiją, mintyse pasidžiaugdamas šviežia byla, nauju klientu – šiuo metu tai bus tikra dovana.
    Sriūbtelėjęs paskutinį gurkšnį atvėsusio gėralo sugniaužė saujoje vienkartinį kavos puoduką, sugrūdo jį pro ankštą skylę į cinkuotą šiukšlių dėžę ir, durims automatiškai atsivėrus, pateko į blausią patalpą. Už nugaros liko tiek saulė, tiek nepakenčiama vasaros kaitra. Akyse staiga aptemo, bet po akimirkos jis vėl praregėjo ir skubriai apsižvalgė.
    Vestibiulyje jį pasitiko jaunatviškai atrodanti, bet nebe jauna moteris. Pamačiusi ateinantįjį, ji vikriai liuoktelėjo artyn ir energingai ištiesė ranką. Aukštai surišta gelsvų plaukų uodega žaismingai suplazdėjo ore, veidu perbėgo nuasmeninta šypsena. Apsirengusi ji buvo paprastai, vasariškai: prie kūno prigludusiom kelnėm, trumpučiais marškinėliais, ryškiais sportiniais bateliais. Vienintelis ženklas, išduodantis, kas ji, buvo ant krūtinės kabanti kortelė su užrašu „Politi“. Reikėtų ir man įsidarbinti policijoje, – neretai padūsaudavo pats sau mintyse, kai teismo salėse tekdavo prakaituoti po stora mantija arba tampyti kaklaraiščio užspaustą apykaklę. Dabar irgi nejučia grybštelėjo plataus diržo sagtį, tarytum matant priešais tokį vasarišką lengvumą būtinai reikėtų išsinerti iš savo oficialaus apdaro.
    Vos spėjusi prisistatyti, moteris pasisuko eiti.
    Užkilę laiptais jiedu patraukė ilgu koridoriumi su nesuskaičiuojamom durimis. Pro siauručius langelius palubėje skleidėsi peršviečiamos saulės vėduoklės. Praeinant kiekviena iš jų aštriai nudilgindavo skruostą. Paliestas spindulio Trojus akimirkai užsimerkdavo, o tada, lyg išniręs iš verdančio vandens, puldavo žiūrėti, kiek dar tokių nemalonių maudynių jo laukia. Nors ne kartą čia buvęs, šį kartą pasijautė visiškai svetimas. Tas ėjimas darėsi kankinančiai ilgas, rodėsi, kad koridoriaus galas bando nuo jų pabėgti, o priešaky žingsniuojantys bateliai su ryškiais rožiniais padais priminė tiksinčią laikrodžio rodyklę, kuri, vos apsukusi vieną ratą, metasi į kitą, ir taip be pabaigos, be atokvėpio. Norėjosi stabtelėti ir atsipūsti, tačiau pareigūnė nekreipdama į jį dėmesio žingsniavo pirmyn. Teko sekti neatsiliekant.
    Kelionė pasibaigė prie pilkų kabineto durų.
    – Čia sėdėsim, – pranešė moteris.
    Vienas paskui kitą jiedu suėjo vidun. Pro langą spigino saulė. Žingsniai skardžiai aidėjo kone iki sterilumo nuasmenintoje patalpoje. Ant sienos kabojo didžiulis kalendorius su dviem vienodais rėmeliais: viename šių metų mėnesiai, o gretimame – ateinančių, juodi skaičiukai, tvarkingai sudėlioti į langelius, kur nekur apibraukti raudonai. Šalia prilipintas laminuotas lapas su svarbiais numeriais: viršininko, pavaduotojo, sargybos, priimamojo. Tai buvo vienas iš tų kambarių, kuriuose nerasi nieko individualaus, nes jis nepriklauso niekam. Lyg vakuuminis maišelis, neturintis savo pavidalo. Vos įėjus jis įkyriai prikimba ir nebepaleidžia, versdamas pasijusti parodoje išstatytu eksponatu. Už sienos buvo kita, visiškai tokia pat patalpa, o dar toliau – trečia, niekuo nesiskirianti nuo pirmosios. Panorėjus atpažinti, kurioje iš jų buvai, prireiktų techninės ekspertizės. Tokioje sėdėdamas žmogus neranda į ką nukreipti akių, pasijunta pernelyg ryškus, todėl ima knaisiotis po savo mintis, kol jos virsta žodžiais, kurių nebesugeba nuryti, ir tyrėjui belieka tik surašyti jas į protokolą. Laimė, jis pats yra tik gynėjas.
    – Kažkas rimta? – užklausė, kilstelėdamas portfelį.
    – Sėskitės, – atitarė jam moteris ir, mostelėjusi į kėdę, uždarė duris.
    – Pirmiausia noriu pasikalbėti su klientu, – paprieštaravo jis.
    Pareigūnė ramiai atsigrįžo ir dirstelėjo į jį savo beveidžiu žvilgsniu.
    – Jūs Trojus Lambergas? – užklausė keistai, sustingusiame veide nepajudindama nė vienos raukšlytės.
    Ach, ir vėl tas vardas! Kūną lyg stori žvynai apaugo pasišlykštėjimas. Kodėl šitai lėlei turėtų rūpėti gynėjo vardas, kai jis prašo pasikalbėti su klientu?!
    – Taip, Lambergas, tas tiesa, – teištarė, jusdamas, kad tampa sunku kvėpuoti.
    – Tada atsisėskite, – toliau nurodinėjo keistuolė.
    Klestelėjęs ant kietos kėdės, Trojus su nuostaba įbedė akis į pareigūnę. Ši įsitaisė kitapus stalo, sugrojo ant klaviatūros neilgą posmą ir sustingo.
    – Dar palaukit, – paliepė, kai atėjusysis vėl susiruošė kalbėti. – Tas prisijungimas prie sistemos visada amžinybę trunka, – pasiaiškino pabaksnodama kompiuterį.
    – Tiesa...
    – Bet jau tuoj. Tuoj galėsime pradėti apklausą.
    Veide vėl pasirodė šypsena, ta pati, su kuria ji pasitiko vestibiulyje. Tai padrąsino.
    – Kaip sakiau, pageidauju pirmiausia pasikalbėti su klientu.
    Pareigūnė kilstelėjo galvą, šypsena pasislėpė, liko tik nemaloniai tuščias žvilgsnis, virš kairiojo antakio išsirietė maža raukšlytė, tarsi klaustukas, įrėminantis jos keistoką elgesį. Trojus susierzino: juk ne pienburnė, bet tikra nesusipratėlė, dievaži!
    – Turiu mintyse, – užgniaužęs nepasitenkinimą ėmė šaltai dėstyti lyg nieko neišmanančiai pirmakursei, – kaip gynėjas pirma turiu pasikalbėti su klientu. Turiu jam paaiškinti...
    – Kam ką paaiškinti? – užklausė moteris pašnibždom, šiek tiek stringančiu balsu, tiriamai dirsčiodama pašnekovui į veidą ir versdama jį pasijusti kvanktelėjusiu ligoniu.
    Pakėlęs rankas jis pavartė delnus, pasimuistė, atsikrenkštė – buvo nelengva apsispręsti, kaip štai tokią akimirką derėtų elgtis. Stovint ligoninėje absurdiškos mintys irgi liejosi iki kantrybės katilo ribų, tačiau ligoninė lieka ligonine, o čia juk policija.
    – Ar jums viskas gerai?
    Jis vyptelėjo nieko neatsakydamas.
    – Bet jūs tikrai Trojus Lambergas?
    – Advokatas Lambergas, tiesa, – patvirtino diplomatiškai bespalviu balsu, stebėdamas, kaip tyrėjos žvilgsnis nukrypsta į laminuotą lapą ant sienos ir sustoja tiksliai ties eilute su sargybos numeriu.
    – Gerai, Lambergai, jau galėsime pradėti apklausą, – moteris atsipūtė ir pasisukusi šiek tiek drąsėliau dirstelėjo į sėdinčiojo veidą.
    – Palaukite, – nusijuokė Trojus per prievartą. – Pasakykite man...
    – Neskubėkite. Pirmiausia paaiškinsiu kaip viskas vyks ir ko iš jūsų pageidauju. Tada...
    Jis patimpčiojo kaklaraištį, atsegė viršutinę sagutę ir praskėtė standžią apykaklę. Oda buvo lipni nuo prakaito, marškiniai nemaloniai gludo prie įkaitusios krūtinės. Akys nuslydo per vasarišką pareigūnės apdarą, o mintys bėgo kažkur tolyn, bandė prisiminti autorių, grįžti prie to kūrinio – Kamiu, Kafka, gal Orvelas... Maras? Procesas? Ne, nesisekė. Nepaisant to, jis jau buvo kažkurio absurdiško kūrinio personažas, tik nepamenantis savo vaidmens, savo istorijos, savo egziztencijos tikslo. O gal jis visai ne Trojus Lambergas?
    Apsidairęs po sterilų kambarėlį staiga pamatė kažką nauja. Patalpa buvo ankštesnė nei įprasta. Čia stovėjo tik dvi kėdės, dar viena tikrai nebetilptų. Tos trečiosios nebuvo – tos, ant kurios paprastai sėdi apkalausiamasis, ne... tos ant kurios sėdi gynėjas... Jis nebuvo gynėjas, dievaži, jis buvo apklausiamasis.
    – Pristatysiu jūsų teises ir pareigas, po to užregistruosiu kai kuriuos asmeninius duomenis, o tada jau kalbėsime apie reikalą. Kiek supratau, esate jos dėstytojas.
    – Apie... apie... app...? – jis pašoko nuo kėdės. – Apie ją... Raminą Vadi kalbėti nesiruošiu! Jau pakaks.
    – Atsisėskite, prašau, Lambergai, – paliepė jam šaltai.
    – Ar jūs... Jūs tikrai?
    – Mes tik tiriame bylą.
    – Bylą... Kuo aš kaltinamas?
    – Jokie kaltinimai nekeliami, Lambergai. Tik norime jus apklausti kaip liudininką.
    – Liudininką?
    – Manau, galite mums padėti.
    – Ką aš galiu paliudyti? Žmogus nukrito mano kabinete, tai dabar jau... Aš neturiu ką pasakyti, nenoriu nieko kalbėti.
    – Kaip liudininkas privalote duoti parodymus. Atsisėskite.
    – Sakote, man nekeliami kaltinimai? Ką jūs tada įtariate? Juk aš pats ten buvau. Tik aš vienas mačiau, kaip ji nukrito. Nė vieno daugiau nebuvo. Tai tik nelaimė, nieko kita.
    – Būtent to ir norime. Atsisėskite.
    Jis susmuko ant kėdės ir dar labiau praskėtė apykaklę. Moteris ilgai nepatraukė akių nuo ekrano. Spaudinėjami klavišai tarškėjo kaip skambus maršas. Kilstelėjęs galvą jis ėmė vaikštinėti po rugpjūčio eilutes kalendoriuje rūšiavo savaites, skaičiavo sekmadienius, poravo dienas. Tai ramino, tildė virpulį.
    – Ką jūs žinote apie Raminą Vadi?
    – Ką žinau? Nieko nežinau. Ji mano studentė.
    – Nuo praeitos žiemos esate Raminos Vadi magistro darbo vadovas, tiesa?
    Jis palinkčiojo.
    – Reiškia, neblogai turėtumėte Raminą Vadi pažinoti.
    – Cha, – nusipurtė. – Žinot... Ar jūs suprantat... Paklausykit, ar galvojat, kad susitikęs su savo studentais nagrinėju, kas jie?
    – Aš tik klausiu, o jūsų pareiga atsakyti kaip galima išsamiau.
    – Gerai, – burbtelėjo.
    – Ką žinote apie Raminos Vadi draugų ratą? Šeimą? Kasdienybę? Pomėgius? Laisvalaikį? Kur gyvena? Nuo kada? Su kuo? Kaip? Kodėl?
    Klausimai dygo vienas paskui kitą. Eilinį kartą nuskindamas juos savo tvirtu „aš visiškai nieko nežinau“, jis vildavosi, kad jau baigta, kad daugiau nebebus, tačiau pabaigos nesimatė. Protingiausia yra kuo ramiau atsakinėti į visus klausimus, – mokindavo savo klientus, – net jei jie atrodo visiškai netikę, absurdiški. Šiandien pačiam teko grįžti į trečiąjį teisės studijų kursą, ir apėmė baimė, kad egzamino nebeišlaikys.
    – Dabar parodysiu kelias nuotraukas.
    Jis palinko virš stalo ir vos žvilgtelėjęs tuojau pat atpažino veidą.
    – Tai aš, juk pati matot.
    Tyrėja absurdiškai ilgai tarškino klaviatūrą, o galiausiai paklojo jam naują lapą. Šį kartą veidas buvo nepažįstamas. Po to dar vienas. Tada sekė keli keisti piešiniai ir nepažįstami daiktai. Seansas pradėjo sekinti.
    – Visa tai rasta moters, naudojančios Raminos Vadi vardą, bute.
    – Ji ...? – Trojus bejėgiškai loštelėjo kėdėje.
    – Bandome nustatyti identitetą. Ramina Vadi yra registruota mūsų šalyje kaip pabėgėlė iš Sirijos. Atsiranda čia prieš penkerius metus, be paso, praradusi viską, nemokanti kalbos. Jai septyniolika, kur tėvai nežino, nieko neturi, nėra kur grįžti. Gauna gyvenimo leidimą. Tačiau po poros mėnesių jau įstoja į teisę universitete, skaito vadovėlius, lanko paskaitas norvegų, anglų kalbomis ir jai puikiai sekasi. Jums neatrodo, kad čia kažkas ne taip? Sakosi esanti iš Sirijos, bet kažkodėl pas ją randame tik nuotraukas ir žemėlapius iš Afganistano. Kartu ir jūsų nuotrauka. Ir dar kelios, su taikiniais kaktoje. Ginklas.
    Jis atplėšė nuo kūno sudrėkusius marškinius ir kyštelėjęs pro plyšelį ranką puolė trinti prakaituotą odą. Krūtinės plaukeliai vėlėsi tarp pirštų.
    Mintyse užgimė daugybė teorijų, bet vos pradėtos megzti jos tuojau pat suirdavo, likdavo tik išsipešioję siūlų galai. Asmeninės paskatos, kerštas, maniška meilė, psichinės negalios, teroristiniai tikslai – kiekvienas scenarijus atrodė įtikinamas, bet vos pabandydavo suraišioti visus mazgus, paveikslas kaipmat sutrūkinėdavo.
    – Ar pageidaujate, kad policija imtųsi kažkokių konkrečių veiksmų, kurie, jūsų manymu, padėtų bylą išaiškinti? – išgirdo įprastą klausimą apklausos pabaigoje.
    – Bylą... – krenkštelėjo atsainiai. – Tiesą pasakius... Man tik reikia, kad ji kuo greičiau grįžtų į universitetą. Jos darbas yra vienas iš geriausių, genialus. Negaliu prarasti tokios studentės.
    – Suprantu jūsų mintis, bet aš kalbu apie bylą...
    – Va štai čia ir yra mano byla.

    Pasirašęs protokolą jis pakilo ir su palengvėjimu išėjo iš to ankšto, nejaukaus kambarėlio. Abu patraukė atgal vestibiulio link. Koridorius atrodė tiek pat ilgas, tik saulės vieduoklės jau buvo susiskleidusios, karštis nebesikandžiojo. Galvoje zvimbė, bet ir tai atrodė įveikiama, tereikėjo sekti paskui sportinius batelius iki išėjimo.
    Staiga laikrodžio rodyklė užstrigo. Jiedu sustojo. Sugirgždėjus vyriams paskui policininkę jis įžengė į patalpą ir instinktyviai apsidairė. Kabinetas irgi nebuvo beprotiškai nukrautas ar apraizgytas asmeninėmis kvarbatkytėmis, tačiau dvelkė gyvenimu, tai nebebuvo ta vieta, kur įmestas lyg į vakuumą esi priverstas liautis kvėpavęs, čia galėjai atsipūtęs leisti akims pasivaikštinėti, nesijausdamas svarbiausiu objektu.
    – Štai, – ištiesė ranką moteris. – Jei prireiktų, būtinai skambinkite.
    – Nemanau...
    – Niekada nežinai, kas nutiks. Nesumenkinkite pavojaus.
    Paėmęs kortelę jis dirstelėjo į užrašą: Katinka Vang.
    – Tiesa... Jūs, pasirodo, tikrai advokatas?
    – Na taip, tas tiesa... Kas savaitę čia trinuosi. Tik kaip gynėjas, – susijuokė, – ne kaip liudytojas.
    – Pasaulis mažas, – nusišypsojo moteris. Šį kartą veide išryškėjo kažkas nuosava, kaip ir patalpa, kurioje ji buvo šeimininkė, net to nedemonstruodama.
    – Ir šįsyk atlėkiau galvodamas, kad į darbą.
    – Juk paskambinusi aiškinau, kad noriu jus apklausti.
    – Tikriausiai. Atrodo, susipainiojau šiek tiek. Negerai, kai darbas susivelia su nuosavu gyvenimu.
    Staiga jis puolė gaudyti rėmelio, kurį parvertė netyčia užkliudęs pirštu. Sučiupęs kilstelėjo ir nužvelgė baltapūkio portretą.
    – Sūnus?
    – Anūkas, – paaiškino moteris ramiai. – Jau treji metukai.
    Prieš pastatydamas nuotrauką į vietą, jis dar kartelį dirstelėjo į berniuko veidą, o tada sumišęs pakėlė akis į pašnekovę. Į jį žvelgė giedros, jaunatviškos akys.
    – Anūkas?
    – Tai va, tik pagalvok – nespėjau nė pražilti, o anūkai jau ritasi kaip iš vištos gūštos. Greitai laikas bėga.
    Tikrai laikas bėga, dievaži, – pamąstė jis, – Matijui irgi treji. Nespės vaikas užaugti, o aš jau būsiu ne tik pražilęs, bet ir palaidotas, Marija tikriausiai teisi.
    Išlydėtas pro duris jis paniro į vakaro vėsumą. Drungnas dvelksmas apsivijo prakaituotą kaklą. Jis išsinėrė iš kaklaraiščio ir sugrūdo į portfelį. Perėjęs gatvę niurktelėjo į nepažįstamą kavinukę ir paskubom prisėdo prie plastikinio stalelio. Apsidairė. Patalpa buvo iki šleikštumo nejauki, ore sklandė salstelėjęs dvokas, staleliai apstatinėti vaškinėm rožytėm, užuolaidėlės papilkavusios, apdulkėjusios, lange žybčiojo neoninis užrašas „open“, kuriam akomponavo sintetinis popsas. Vis dėlto jis nutarė pasilikti. Mintis apie klajojimą šaligatviais buvo atgrasi, žinojo, kad išėjęs sės į taksi, tik reikėjo apsispręsti, kur važiuos: namo, į biurą ar ligoninę.