Durys

kai atidariau duris,
kurios buvo neužrakintos,
kurių net nebuvo,
nebuvo grandinių,
niekas nepylė nuodų,
nesaugojo nuožmūs sargybiniai
tik kranksėdamos
per juodą nykią dykumą,
kuria išsėdėjau ir išgulėjau
per šitiek neveikimo metų,
skrido mano naktų
pamėklės chimeros,
stūgavo
prisiminimų hienos.


baisu palikti kalėjimą,
bet jis nyko akyse,
krito kortų namelis,
sklaidėsi degėsių dulkės,
dygo usnis jo vietoje.
aš turėjau žengti, pastatyti koją
ant juodojo smėlio
kurio
šitiek supyliau,
statydamas bastionus
nuo savosios laisvės gintis
nei medelio horizonte,
tik nesibaigiančios smėlio kopos
ir karščiuojantis protas
šaukiantis vakaro vėsos
žengiu per
juodąjį smėlį
kažkur tamsoje
žinau – labai toli
sruvena šaltinis.