rašyk.lt: Kūriniai / Pranas / Eil. pakuždėti sau (LXVII)

Šliaužti irgi – ne niekas,
Kai jau eit negali.
Tik ne žingsniais, o sieksniais
Sunkų kelią matuoji.
Ir atrodo – ne taip jau arti
Paeini, kur eini.
Saulė teka anksčiau kaip kadaise,
Leidžias netgi vėliau.

Tik manęs kažkodėl jau neklausia,
Kaip gyvenu ar... gyvenau.

Bet vis tiek netikėkit,
Kas sako ar rodo,
Kad kažkur paklydau pakely
Į džiaugsmingą rytojų.

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-04 08:39

Teta_Santa

Tai poilsiu tu vadini:
savęs gailėjimą, laukimą to,
kas jau praėjo ir negrįš?...
Tik pamanyk, dar metai sukapsėjo...
Kodėl vis braunies į liūdnas mintis?
Esi kaip ąžuolas,
o dar nesupratai,
kad kiekviena diena
tau dovanota ne liūdesiui,
o džiaugsmui, kad esi!
Kovotojau, dar ginkų nesudėk,
žygiuoki su skydu
(juk ne ant jo dabar guli)
Žygiuok ir nenuleisk galvos.
Žinau, sunku, bet kelias šitas TAVO.
Kitam jau neiti tuo keliu
Žygiuok pirmyn
ir angelai tave lai saugo.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-03 15:59