Eil. pakuždėti sau (LXV)

Kiek eilėraščių mirė!
O, Dieve, atleisk.
Taigi aš juos paleidau.
Per vėlu atgailaut,
Bet vis tiek –
Ne priešas buvau ar esu.
Tik anksčiau neskaudėjo dar taip.
Net mintis supūliavo žaizdom.
Vaikšto žodžiai kapais negyvi.
Nežinau, kokią maldą galėčiau šnabždėti,
Bet te būna į sielą žinia nunešta,
Kad labai, o labai jiems esu nusidėjęs.
Dar baisiau atsigręžti į tuos,
Kurie mirs.