Iš praeities

Kuomet praeini pro Sankt Peterburgo uostus,
Kurių kažkada taip net nevadino –
Juk tai nutiko tada,
Kol žodis tebeturėjo kitą vertę –
Neišmatuojamą ir neužuodžiamą,
Tik brėžiamą nesamu teptuku
Ant jauno kūno –
Kai praeini, sau sušnibždi tyliai,
Kad nei prieplaukų,
Anei jūros vandens,
Nei parkų tuomet nenorėjom,
Tik šilto kvapo kuokšto,
Išdygusio iš tavo sužvarbusių šnervių,
Kurias citrininiais dažais ištapiau ant drobės,
Nes kitokių tada neturėjau.
Ir Henri Matisse paveikslai
Atminty iki šiol įstrigo –
Juk negalėjom pamesti įspūdžio,
Kai vietoj pietų nusipirkom
Į Ermitažą bilietą.

Ne, tai ne pietūs, ne bilietai į parodas
Ir net ne klaidingi dažai ant drobės,
Ne Leningrado geležinkelio stotys,
Tik šalčio išpieštas paveikslas tavo
Vieną dieną sugriuvo –
Netikėtai,
Lyg sukaukus Aurorai.

O tada prasidėjo rytas.
Kitas.