Prieš rytą

3.

Liūdesys
spaus širdį.
Apledėjusia žeme
nusivylę lėks -
velniai, angelai
ir tu, mažute
iš pelenų pakilsi.

Ir man,
tiktai vieną kartą
sapnuosis ta
stebuklingoji naktis,
prie pridengtų galvų
prisės ant lovos krašto -
Abelis ir Kainas
ir aš, sužinosiu,
kad už jūrų, marių gyveni
ir ten, nardai
kaip žuvis vandeny.

Einu, važiuoju
pro beržynus,
alksnynus,
kurie nepražysta
savo laiku
ir artėdami už sodų
viso labo, laukia
savo vaikų...

Virš
apledėjusių stogų -
žvaigždynų puokštės,
o kiek mėnulių
ant šakų, tvorų,
kiek prikritusių snaigių,
kurios kaip saulės
per naktis prisodino
ledinių gėlių.

O prieš rytą
miršta žvaigždės
netekusios žado
nubunda
diena pilkoji
prasiblaivo rytys,
o virš, apledėjusių stogų
vėjai audžia
dūmų kaspinus,
o mėnulis lyg nagu -
ant kelių, takų -
žiemos parašus
išraito ir tos,
kelios žvaigždės,
viso labo ne dvi,
ne keturios
atjoja, pas mane raitos
ir mano plaukai
lyg iš džiaugsmo
uždusę raitos.