Laiko rūbai

1.

Meilę pjauna,
medis girgžda.
Šviesą skrodžia.
- Kas ją skrodžia?
- Akys godžios.
Girgžda lovos,
gegnės, kažkur
klykia gervės
lekia jų vaikai
lyg žodžiai...

Galvosime,
ilgai, ilgai
miegosime
ir žiemos pėdsakais
stebėsimės ir kelių
į namus
ieškosime,
o nesuradę
to pagrindinio
prie ežero
sustosime.

Sustojom,
sustojo metai
ir nelauktai temsta -
obuoliai neskanūs
prisiminimai kartūs.

Apsiveja pečius
plaukai tamsūs.
Kieme girgžda
apynių kartys. Mūkia karvės.
Į šoną, šulinio svirtis
pasvyra. Margas vargas
kaip šuo,
prieš akis išdygo
ir auga ir nelengva
išnirti, iš to džiaugsmo
nepatirto.

O vėjai laužo
rankas, šakas.
Dega, spragsi ugnis -
sėdime prie laužo.
Mėnesiena
be mėnulio, be garso
leidžiasi
viršum balto
tavo kūno
ir girgždanti šviesa
pribaigti
naktį nori.

O katė
ant kelių, užsnūdo
užuodus
kasdienybės pradžią.
Pirštų galiukais
atslenka, atsėlina baimė
ir baigiasi sunkiausia
nakties pamoka,
o rytas - virpulių žingsneliais -
mūsų žiemą
ašarom suvilgo
ir suguldo mus,
kaip dobilų galvas
ant ilgo kelio.