Kartūs lašai

1.

Baltas lapas
ir kvapas
perdegusio metalo
ir visi, tie
praregėjimai,
pagundos
ant stalo,

o mes - moliu,
vandeniu surišti
ir gyvenam
po sparnais
užsnūdusio vėjo.

Gyvenam -
begalybėje
ir mums, kažkas
kažko pagailėjo,
nepadovanojo -
šviežiai gimusio
laukų, miškų pasaulio,
neibrūko į rankas -
pusiasalių, pusiaujų
ir mes, kaip dalgiai pjovėjų
visas žemės iliuzijas
išsklaidom ir lieka
ant stalo eilėraštis,
kaip kūdikis
be rankų
be veido.

Eilėraščiai
palėpėje
palovėje,
kaip supelėjusios natos
ir katino nesimato,
o dienai temstant
ir saulės meluoja
mėnuliai meluoja
visi romanai
meluoja.
Mieloji -
ir driekiasi lysvės
kaip lovos -
prisijaukinę
miesto žmogų.

Pirštais paliečiam
ugnį nuogą ir vis,
laimės, meilės -
mums mažai -
perdžiūvę dažai,
neravėti daržai
ir ošia, priaugę
prie pat pamatų -
tie jauni beržai, klevai,
ir nenumaldo
troškulio -
keli kartūs lašai.

Baltas
tuščias lapas
ir kvapas -
perdegusio metalo,
o kai visi mėnuliai
visos saulės užges -
užversim langines
ir sugulsim -
po beržais, klevais
ir užmigsim
kaip vėžliai
po šarvais.