Kam reikalinga scena

Žinau, ateis laikas, kai  liausiuosi klausti ir domėtis, kur Palėpėje nuo scenos dingsta ką tik matyti daiktai ir iš kur į jų vietą ateina kiti. Tačiau būna laike nuotrupų, kurias gyveni nepaisydamas, kas dedasi kad ir labai netoli tavęs – esi it užburtas savyje ir atlieki veiksmus mechaniškai, atlieki juos kaip pasakoje kažkam prašant ar įsakant. Čia rodau į save, bet šitaip elgėsi ir kiti scenos paveikslo dalyviai, taigi net ir ponas Mundis, atėjęs į Palėpę su vėliavomis ir būreliu vėliavnešių. Ugnelės švietė ant rankų delnų ir bent aš asmeniškai nelaukiau žinios, kas bus toliau. Viskas atrodė taip, kaip reikėjo, kad taip būtų.
    – Tikėkim, ponai, kad greitai prireiks uždegti ir septintą ugnelę. Tačiau kad ir šešios, vis tiek gražu, ar ne, – kalbėjo Harker, akimis paglostydama tai vieną, tai kitą ir jos žodžiuose buvo nemažai šventės: – O, kaip miela būtų, kad tai taptų tradicija. Bet, regis, dar nesuvokiate apie ką kalbu.
  – Kai gražu, tai ir be tradicijos gražu.
  – Nejauku man, kad anksčiau nesuskatau savyje išgirsti šventą mintį: štai parašo žmogus eilėraštį, išneša jį į publiką pirmam skaitymui ir prie jo užsidega švieselė. Aš būtent apie tai, būtent, – kalbėjo Harker lyg sau, lyg mums, laikantiems saujose ugneles, lyg visiems, kas nori girdėti. Kalbėjo neskubindama savo žodžių it norėdama, kad jie nepavargtų, išnešiodami mintį visiems, kam svarbu ir reikalinga, kad žmoguje būtų gera ir šviesu. – Suprantat? – kalbėdama vis paklausdavo, bet suprasti ją nebuvo sunku, apie tradicijos gerą paslaugą – taip pat: –Suprantat? Tradicija padeda neužsimiršti svarbiuose žmogaus dvasiai dalykuose – neabejodama reiškė mintį Harker: – Va, tik pažiūrėkite, kaip gražiai šviečia, – kilstelėjo Harker į viršų savo ugnelę, kuri tuoj laimingai, jautriai suspurdo, atrodė, juokiasi pati savimi ir šitą džiaugsmą išspinduliuoja į visus, kas ją mato. Mes irgi kilstelėjome savo švieseles aukščiau, bet jos taip mielai neatrodė. Jų šviesoje matėsi šešėlių atšvaitai, bet suprasti ir pasakyti kodėl taip, regis, ne vienas nesugebėjom, tačiau Harker jau buvo ant žirgo, padovanoto jai dar nežinomo filosofo.
  – Eilėraštis juk irgi nori švenčių, o jos atsiranda ne todėl, kad taip užrašyta kalendoriuose ar surikiuota sekmadieniai. Reikia abipusio susipratimo: gėlė  - į žmogų, o žmogus - į gėlę. Tuomet miela, gražu, tuomet atsiranda šventė.
  Tik dabar Harker pasakė, kad pagal jos sumanymą, kiekviena ugnelė simbolizuoja po eilėraštį, tačiau tos penkios, kurias laikė vienuolė Santa, Jablonskynės valdytojas Jonas iš Griškabūdžio, vėliavnešių vadas Mundis  ir mudu su Vidiniu, negalėjo būti atvirai žaismingos, matėsi, kad stokoja energijos, kuri taip laimingai kūreno Harker laikomą ugnelę. Jos eilėraštis dar laukė premjeros, laukė pirmo skaitymo. Kitų gi penkių liepsnelių eilėraščiai jau anksčiau buvo perskaityti. Tačiau reikia manyti, kad šešėliai jų šviesoje  atsiradę dėl kitos priežasties, būtent: visi jie vienodai man buvo reikalingi, kad jais perskaityčiau Harker „Atsiprašau“, bet, deja, atsitiko taip, kad pirmieji penki į sceną išėjo nesulaukę tokio pakylėjimo ir todėl suprantama, kodėl jų šviesoje plevena užsilikę šešėliai. Tačiau toks suprantamas Mundžiui nesutrukdė nesuprantamai priimti dalykus, kuriuos patyrė atėjęs į Palėpę ir būdamas jos scenoje..
  – Kaip čia taip? Atleiskite, kad nelabai suprantu apie ką kalbama. Scena pirmiausia gal todėl, kad ji padėtų suvokti esminius dalykus ir žmoguje, ir jo gyvenime. O čia? Kad ir dabar? Daug šviesos, bet aiškumo nėra. Arba bent jo labai stokoja. Nesuprantu, kur išnyko vėliavos, o juolab vėliavnešiai. Kaip Stalino laikais po trijulės teismų: buvo žmogus ir nėra žmogaus kartu su visomis jo problemomis.
  – Oho, koks mostas. O liepsnelę laikote gražiai. Pasimokyki iš  jos santūrumo, ponas Mundi. Bus tavo vėliavos, bus vėliavnešiai. Šioje scenoje niekas nedingsta. Net ir adata, – patikino Vidinis.
    – O mielas žmogau, – atsiduso šalia jo stovėjusi teta Santa. Moteris moterį geriau supranta. Ar galėtumei pasakyti, pone, kodėl šis abitas mane rengia. Suprantama, kad gali būti daug priežasčių, bet tarp jų yra ir ta, kad nusėmus jį, labai tikėtina, jog vėliavos iškristų iš tamstos vėliavnešių rankų.
  – Iš mano rankų taip pat, velniai jas griebtų. Vienas dalykas laikyti rankose ilgą lazdą su visokių spalvų audeklais ir visai kitas reikalas apkabinti jomis moterį. O kad ji vienuolė... Nuo tikro vyro joks abitas jos  nepasaugos. Taip, taip, nepasaugos, – smagiai pakalbėjo Jonas.
    – O tuomet... mielas žmogau kaip? Užsikurti ir... pačiam sudegti ar vienuolę sudeginti? – norėjo žinoti teta Santa.
  – Še tau, Jonai, devintinės! – pats sau aiktelėjo jis ir jau
žemesniu balsu: – Ė, nepykite, ponai. Va kalbėta, kam reikalinga scena. Daug kam, bet labai svarbu, kad žmogus pasigerėtų savimi, mokančiu džiaugtis, būti linksmu, kartais net valiūkišku. O vėliavos... Jos neretai perrišamos juodais gedulo kaspinas. Neginčiju, kad tai prasminga, bet ką norit, tą sakykite, tačiau man nepatinka. Štai pasižiūrėkite, kaip suvirpo mano ugnelė. Regis, tokia mano pozicija jai labai miela.
  Harker jautė, kad šitaip suklegus scenos žmonėms, neverta skubinti perskaityti eilėraštį, kuriuo įteisintų mažytę, bet mielą tradiciją: šviesti eilėraščiu ne tik į dvasią, bet ir pašviesti jam kelią į ją, užkuriant prie jo ugnelę. Dabar jų buvo per daug ir viena kitai net trukdė. Savąją pasilikusi laikyti rankose, Harker paprašė kitas padėti ten, kur joms būtų geriausia. Padėjau kaip, beje, ir kiti, nepaskubėdamas, atidžiai ieškodamas vietos, kur ji atrodytų išvaizdesnė. Ir buvo smagu suvokti, kad ne tik žmogus ieško kur jam geriau, bet jis to paties ieško ir savo šviesai.
    Erdvėje priešais sceną kaupėsi ir ščiuvo tyla. Iš jos degė ir pono Ypatos it katino akys. Žiburėliais mįslingai švysčiojo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga Į Palėpę telkėsi Balsių sodų artimesni gyventojai – gyvieji ir mirusieji – ir niekam neatrodė, kad kažkas ne taip, kad šitaip neturėtų būti. O scenoje vėl vienuolė Santa.     
  – Apie tai, ką kalbėjo mieloji Harker, esu irgi mąsčiusi. Net  eilėraštį parašiau. Man tai buvo reikalinga. Atrodė, vienintelis toks, prie kurio galiu glaustis ir su juo draugauti. Net gyventi pagal jį.
    – Ar tik kalbate ne apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje? Nors ir pavadinimą turi, - gan atžagariai įsiterpė Jonas iš Griškabūdžio.
  – Taip, mielas pilieti, savo mieste nepasiklystate. Kalbu apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje ir pavadintą „Pasirinkimu“.
  – Taip, taip, „Pasirinkimas“. O patį  eilėraštį jau ir pats atsimenu – pasakė Jonas ir vienu  mirksniu padeklamavo viso labo šešis jo žodžius:
  ... Renkuosi tylą, kai  nesugebu parinkti žodžių...
    – Ir viskas? – vėl teta Santa.
    – Ir viskas.
    – Tai tau viskas, pone, o man – ne. Man tai labai sunkus eilėraštis, kurį rašydama it regėjau, kaip užrakinusi namus, išeinu prie jūros. Net pasirodė, kad einu Elės, žalčių karalienės paliktų žingsnių pėdomis, gerai žinodama, jog ne tiesa, kad ji iš pasakos ir kad josios karalius yra žaltys, tačiau tiesa, kad jos karaliaus jau nėra. Šit ir jūra, o prie kojų dar viena banga, suputota jo krauju. Bet, et, – pradėjo graudentis vienuolė, – regis, ne apie tai dabar reikia kalbėti. Atsirašau, ponai,  dar ne visa parėjusi iš tylos, bet, ačiū die, jau parėjusi.
  Jonas kažką kimtelėjo, bet tik sau, tačiau to pakako, kad išgirstų:
  – Netiki? Tad žiūrėk  į mano akis. Matyk, girdėk. Ir tegu kiti išgirs ir paregės, ką jose matai.
  Jautėsi, kad Jonas mintyse sumojo, greit suvokė, kaip jai atsakyti, tačiau tai frazei ar kelioms frazėms pasakyti pritrūko laiko: vyriškai stipriai, tiesiog riteriškai kūnu išaugęs vyras pradėjo linguoti, slidinėti it po jo kojomis įslydo ledo luitas.
    – Tu, tu... Ką? Tu iš tikrųjų esi Eglė? Žalčių karalienė?
    – Atsargiai, ugnelės neužtrypk – pasergėjo Vidinis, prilaikydamas jo nelengvą kūną.
    – Neužtryps – kažkodėl už Joną pasakė Harkr.
    – Bet  jeigu tu Eglė, jeigu karalienė, vadinasi, nesi vienuolė. Ir gal net ne teta,  gal dar...
    – Sakiau, kad dar ne visa sugrįžusi iš tylos. Dar turiu  joje celę. Ten galiu pabūti ir be abito. 
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)