3.
Supustė
vėjai smėlį
ir be ilgo kelio
jūrų, marių
užnešti
nespėjo.
Linksta
klevai, beržai
viršum žilo Liongino -
geras meistras buvo
ir gerus meistrus kartais -
alus ir vynas
išduoda - tušti
meistrų aruodai
ir auksas, sidabras
išsiveržia
iš žemės klodų.
O paukščiui
sukt lizdą - geras
ir girgždantis medis
ir linksta Liongino
pasitikėjimai,
netikrumas
kaip gėlės.
Akis griaužia smėlis
veidus prausia -
rugsėjo, sausio lietūs
ir visų šnekose,
toks ryškus
dangaus mėlis.
O mes, apsvaigom
nuo netikros kultūros
ir baigėsi - mūsų
trumpos dienos
ilgos naktys ir mes
lyg kerpės,
lyg sraigės -
apsistatėm pilimis
ir mūrais.
Žengiu, kaip vaikigalis
tėvų, senelių
ištryptais takais
kaip virvagalys -
užsidirbu duonai,
o jeigu liks, koks litas -
nupirksiu -
senelei kojines,
aš juk - iš pasakų šalies
ir visas
dovanomis nulytas.
Senelės, Liongino akys
už Nepriklausomybę kovėsi.
Senelės akys mėlynos
Liongino rudos.
Netekom Liongino ir senelės
ir jie, kaip nugalėtojai
į Dangų žengia,
ir jų praregėjimai,
pagundos,
kaip pinigai žvanga.
Buvo ir bus -
tos ilgos kelionės ir mums
neišvengiamos.