Po tėvo mirties

2.

Audra atrieda
skina saulės žiedą.
Prieš akis ir aš -
joks pranašas,
kalantis vinis
į svetimas sienas -
auksinis plaktukas.

Rankas pakėlęs,
akis nuleidęs -
abejingumo ledą
pramušu, o širdis
kaip teniso
kamuoliukas tuksi.
- Užkariausim
raketom, raketėm -
tėvų šventoves
ir prie viešo kelio
lyg šviesuoliai
irsimės į priekį,
kaip manot -
ar prieš srovę.

Pasodinsim
po obelį, slyvą,
atgaivinsim
pavasarį ankstyvą.
Ne visais raktais
paslapčių durys
atrakinamos, o ten,
kur auksiniai baldai
krištoliniai indai -
paprasčiausias
akių dūmimas.

Kabos
žiemos paveikslai
ant sienų,
nušvis dangus
kaip laukas baltas
kažko laksim -
pasaulio pabaigos,
ar pradžios.
Nelauksim pabaigos -
sustoję taip arti -
traukinių, lėktuvų,
atėję, iš toli
ne pasų, blankų -
su kūdikiais
ant rankų.

Pro medžius, namus -
audra atrieda
skina saulės žiedą
ir iš dangaus -
raudono, juodo -
po tėvo mirties -
nukrenta meteoras
kaip teniso kamuoliukas -
į gruodžio gruodą.