Nesibaigiančios kelionės

2.

Pilkas pasaulis,
o dangus
švelnus kaip šilkas
ir aš, išaugau
iš to seno kelmo
ir kažką, labai brangaus,
svarbaus -
pražiopsojau
ir gyvenu lyg į vagą
paguldytas arbūzas,
ar velniai žino kas?

O atžalos
sveikos, drąsios,
o žmonės
į žemės gilumą
į pasaulio kraštą,
o žuvys kaip mintys
į gelmę ir toks -
duris, širdis veriantis,
ašarojantis,
kaip vaikas -
gyvenimo dėsnis.

Nepasislėpsiu,
pačiam sau ir kitiems -
neprapulsiu, o po rūbais,
po plaukais - žaidžia vėjai
ir aš, bijosiu - su žaibais,
su perkūnais žaisti.

O po sunkios
nakties -
šoka valsus, kaip jaunieji -
šiaurės pūgos, vėjai,
o visa gamta, apledėjusi -
primins mirtį,
o vėjai, pūgos
įsuks į šokio sūkurį
mane ir tave,
įsuks ir dangų
žvaigždėtą.

O kai numirsime -
tegu kiti
mūsų vyšnias vagia,
tegu kitiems lieka
ant nešvarių rankų
kraujo dėmės,
o įstatymų - medžiai,
namai, žuvys - nerašo
ir nekaupia pinigų -
juodai dienai.

Šoka valsus velniai,
o dievai, susėdę
ant debesų - kažką mąsto
ir pašoka - iš sapnų, miegų -
nusidirbę, pailsę žmonės
ir jų, jaunų - laukia
ilgos ir nesibaigiančios
kelionės.