Neužmirštuolės

3.

Moterys
kaip neužmirštuolės
savimeilę paglostė
ir aš, sugrįžau
kaip jūreivis
iš tolimojo uosto,
o už durų -
sniegas, pūgos,
vėjai kaukia ir manęs
neišgelbės
darbai, vargai -
neišgelbės -
savos, svetimos moterys
Buvau priveiktas,
prie svetimos
sienos priremtas -
padaugėjo minčių,
paslapčių, mirčių -
alkani, basi vaikai
nemiega.

Prieš Naujuosius -
nekantravau, laukiau -
tavęs - lieknos, jaunos -
buvau nekantrus
kaip vaikas -
šildžiau
sugrubusias rankas -
prie svetimos
šeimos židinio
ir suklupau -
prie akinančios
liepsnos.

Stojasi piestu plaukai -
raitosi apykaklės
verkia, klykia
po kojom avikailis.
Riečiasi batai kuproti -
iškišę liežuvius
ir ima diržai
kaip šunys loti -
ima daržai, medžiai lapoti
ir aš einu - iš proto -
paspruko,
dar viena moteris,
kaip iš kiauro
tinklo žuvis.

O kiek buvo -
tašymo,
akmenų
šlifavimo,
to rašymo
ir aš, iškeičiau -
kelis paminklus
į bičių avilius.

Sugrįžo moterys.
Atėjo žiema.
Užsnūdo darbai, laukai
o aš, likau įmūrytas
toje žiemos
klaviatūroje,
o mano pasaulyje - suirutė -
žmonės dirba, kruta,
o aš, kaip iš medžio
iškritęs dievukas
ir man - šypsos -
neužmirštuolės,
gražuolės -
iš visų keturių pusių -
mūsų namus
apsupusios.