Į saulės pusę

1.

Galu gale -
susitiksim danguje,
o ji, prunkštelėjo.
- Noriu apsvaigti
nežmoniškai
kitoniškai
kai pakaušį
lietus lesa,
o po ranka -
šampanas,
ramunės, lelijos
ir velniai žino kas?

Išblėso
lango stačiakampis,
atslūgo pyktis.
- Nebuvo kalbėta,
nebuvo derėta,
kad tavo krūtys
kaip lelijų delnai -
išlėktų ir sugrįžtų
į laisvę.

- O pas mus
žiema, kol kas
ir gerai būtų,
kad ateitum
be burtų, be kortų
kad tavo liežuvis aštrus,
nemeluotų, nors kartą
be kryžiažodžių,
be užgruntuotų kardonų
greitai suaugom
ir gerai būtų -
naminė šildanti -
ne tik rankas.

O kelio
į namus -
neranda,
sukvailiojo
ir neranda -
mano ir tavo svaja
ir žvilgėjo gruodžio naktį -
mėnuliai, žvaigždės danguje,
o aš, sapnavau -
žydinčias liepas.

Sakiau,
per petį nusispjausiu
ir žydinčią liepžiedžių šaką
nusipjausiu -
tegu palubėje
lyg suknia šlama
ir uždainuosiu
ir apsijuoksiu
ir į namus
palengva trauksiu -
keliu trumpiausiu.

Ir verkiančią mamą
rasiu - reikės gėlių,
reikės - pasislinkt
į saulės pusę
ir suklumpu,
ties savo namais,
taip dažnai -
rytais ir vakarais.