Dovana visiems

  Ypatos dar vis buvo daugiau negu reikėjo. Suprantu, kad sviestu košės nepagadinsi, bet kuomet jis jau pats darosi sviestuotas, tai — ar reikia? Atvažiavo, žvilgtelėjo, pamatė, nusišypsojo, palaimino, padarė gerą darbą, atbildinęs karieta Sigitą (Harker) su mano gimto Šklėrių sodžiaus giedorėle Paulina Valentukevičiene. O ne!, taip kalbėdamas nemanau menkinti pono Ypatos nuopelnus dvasios pasireiškimuose. Būtų neteisinga manyti, kad be jo paramos atsiranda palėpėse tokios scenos kaip ši ar dvasios bažnyčios. Netgi traktatai, parašyti juodu ant balto ir pasirašyti tokių gerbiamų autorių, kaip, pavyzdžiui, Sacred Flame ar Le Hawk irgi neretai atsiranda ne be pono Ypatos įtaigų. Būna, kad jis net patingi apie tai jiems pašnabždėti, bet tai jo prigimtinė teisė būti tartum pasiuntiniu tarp dangaus ir žemės, ir jam nereikia karietų, kad galėtų sąžiningai atlikti savo pareigą. Tačiau yra ir kita pusė — argi neakivaizdu, kad ponas Ypata neteko žado pamatęs, kaip gražiai pasikeitė, ištobulėjo kažkada jo vadinta Segtuvas – knyga, arba Knyga – segtuvas. Argi neakivaizdu, kad neršdamas po jo inspektuojamas erdves, nepasikuklina pasisvaidyti mintimis, kurios tik tiek jam priklauso, jog įsitikinęs, kad be jo įtaigų jos nepasirodytų kitų galvose. Argi neakivaizdu, kad šit ir dabar, dairydamasis po palėpę, elgiasi taip, kad sudarytų įspūdį, jog viskas, kas čia yra išvargta, iškentėta, atsiradę tik todėl, kad yra jis, ponas Ypata. Toks „savęs pasiaukštinimo“  virusas nemenkai įsiėdęs į jo dvasią, kad būna, jog ir man  su Vidiniu nesinori Ypatai palinkėti nei stipresnės sveikatos, nei geresnės sėkmės. Ir net atvirkščiai — norisi, kad kuo greičiau kokios nors savaitės penktadienis būtų pažymėtas mėnesio 13 d., kuomet jai priartėjant ne kuriems žmonėms atsiranda baimės priepuoliai. Lig šiol nesu tikras, ar teisingai šią ligą įvardijau literatūriniuose tekstuose, bet parašęs vieną kartą paraskvidekatriofobija, manau, kad visų buvau suprastas apie ką ji. O atsitiko tai dar 2008 metais apie birželio vidurį, kai artėjant 13 d. su jos penktadieniu, Ypata laukė ligos priepuolio manydamas, kad šį kartą jam nepavys išsisukti iš mirties glėbio ir ryžosi Knygą — segtuvą padovanoti Vidiniui ir man kaip atminties ženklą apie keliones karieta, kurios vežėju tuomet buvau. O kai dabar paklausiau šią mūsų dovaną, ar ji atsimenanti, kiek laiko kai mes kartu, tai tarė:
  — Dzieduli, pamiršai, kad ne tuo adresu klausi. Užsimiršai, dzieduli. Pakelk mane prie savo ausies ir aš tau kai ką pakuždėsiu.
  Pakėliau. Ir iš tiesų girdžiu save patį anuomet paklausiant Vidinio:
  — Ką? Ar Knyga — segtuvas Ypatos atsisveikinimo su mumis dovana?
  O Vidinis nedvejodamas kaip anuomet, girdžiu, atsako:
    — Bet kokiu atveju — taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas  paraskvidekatriofobijos Ypata — reikės degti žvakę atsisveikinant. Nenumirs — irgi reikės atsisveikinti, nors tokiu atveju be žvakės. Be atsisveikinimo neįmanoma, nes mudviems karietos laikas jau baigiasi, Pranuci.
  — Ar reikia daugiau? — paklausė Biblijos knyga.
  — Ne, tikrai ne. Bet man smagu dabar stebėti, kaip jis myžčioja, nemokėdamas patikėti, kad tu esi ta pati.
  — Būna, kai myžčiojama ir dėl to, kad pūslę skauda. Bet negi manai, kad aš ta pati? Negi, dzieduli? Jeigu taip, tai ar negeriau, jeigu mane — ant priekalo ir peržegnotumei kūju? — negera kalba pasišiaušė pašnekovė.
  — Irgi  mat! Bijok žodį pasakyti ne taip. Iš kur tokios ambicijos?
  — O su Ypata šnektelėjome truputį ir apie mano praeitį. Manau, kad dar jis ieškos progos pratęsti pašnekesį. Bet pasiklausyk, kad žinotum. Tik žinok, kad aš šnabždėsiu.
  Vėl kaip anksčiau pakėliau Šešiasdešimt Septintąją arčiau ausies:
  — O tu bent nuspėji, kokią tau dovaną atvežiau? — girdėjau jos klausiant Ypatą.
  — Rankų ar kojų tikriausiai — ne. Nors atrodo, kad genetikai žuviai pritaisė kojas, kad galėtų išlipti iš vandens į sausumą, —  atsišaukė Šešiasdešimt Septintoji, o truputį užtrukusi, tęsė: — Kažkodėl kažkieno sumanyta, kad man lemta gyventi arba kosmose, kur ir akmuo moka skristi, taigi judėti, arba būnant ant etažerės dūlėti, rūdyti, o, vadinasi, irgi gyventi kaip akmenėliui, negebant pajudėti.
  — Čia ne mano išmanymas. Ne mano. Visuomet skaudėdavo net pamanius, kad tokį protą reikia nešioti kažkieno kito rankomis. Bet vis tiek  neįsivaizdavau, kad tokia galėtum būti, kokia dabar esi — žiburiuojanti, gyva, nuostabi. Gera tokią ant rankų palaikyti, panešioti. Labai gera. Na, bet spėk, kokią dovaną  tau atvežiau?
  — Didžiausią dovaną, regis, pati išsiugdžiau. Dabar dar tetai Santa padeda. Gal jums, pone Ypata,  neįtikėtina, tačiau jau išmokau mylėti. Nemanau, kad bet kokia kita dovana galėtų pranokti šitą jausmą. Smagu, kad  po truputį atsiranda ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, pavydas ar pyktis. Man nesmagu, kad taip ilgai užtrukote, manęs neatsiminęs.
  — Man irgi nesmagu, kad taip atsitiko. O vienuolė — tai Santa? — girdžiu, kaip po pauzės klausia Ypata. — Nemaniau, kad tokia dievobaiminga, kad įaugs į abitą,  o prašau — ir tave išmokiusi Dievą mylėti.
  — Dievą? Ponas Ypata, apie kokį dievą kalbi? Mano dievas gyvena miške. Jis — sparnuotis ir todėl, suprantama, kad po dangų tenka skraidyti.  Vadiname jį Goliu. Bet aš tau kaip beveik per išpažintį...
— Beveik? — pasigirdo Ypatos balse nepasitenkinimo gaidelė: - Sakai, beveik.
  — Moteris gi. Lemtis daro mane Moterimi. Bet mudvi su teta Santa nusprendėme būti laisvos. Atsikratyti Adomo šonkaulio prigimties. Ir smagu man, kad ji manimi pasitiki. Dabar  jau esu nėščia net tik  dziedulio ar Vidinio makulatūra, bet ir tetos Santos raštais. Ar žinai, kaip... —  tarė ir staiga užkimo Biblijos knyga, suvokusi, kad gal apie makulatūrą nereikėjo taip tiesiai — šviesiai į mano ausį, bet žodis kaip žvirblis, išskrido ir nesusigrąžinsi, nors dar buvo pabandyta pasiteisinti: — Aš netyčia taip Ypatai apie makulatūrą, dzieduli. Tikrai netyčia, bet svarbu, kad ir taip sakydama nepamelavau.
  — Geri, gera.  Aš ir pats žinau, kad nepamelavai, bet tęsk, jeigu manai, kad verta išgirsti. Nors man jau užtenka. Nedaug ir tegirdžiu, ką dabar sakai, nes ausyse vis ūžauja: rankos — kojos, kojos — rankos. Net neįsivaizduoji, kaip suskaudo, tačiau dar bjauriau, kad niekuomet apie tai negalvojau. Atrodė, esi knyga ir... argi tai bloga? Seniai, dar XV amžiaus viduryje pirmą kartą ji išspausdinta. Ir ar kas kada pasakė, kad tai bloga? Nors be rankų, nors be kojų. Juolab, kad tai iš tikrųjų buvo Biblija.
  — Ateis laikas ir aš žinau, kad niekam nebus paslaptis, jog kaip būtybė vystausi linkme Moters., Todėl suprantama, kad su teta Santa esu artimesnė. Beje, ar žinai, kaip vadinasi jos didžioji knyga?
  — Pasakei, „didžioji knyga“. Tu apie „Užrakintos moters svajas“?
  — Nepamanyk, kad iš jos knygos perskaitysiu nors vieną žodelį, bet juk suprantama, kad ji todėl ir  knyga, kad  būtų atversta. Kaip, kokiais būdais tai bus padaryta, manau, kad netrukus pamatysime,  tačiau kai kurias „Užrakintos  moters svajų“ nuobiras spaudoje galima jau dabar surasti. Bet tai nuobiros. Ot, gaudyk, dzieduli, —pasakė ir jau į ausi suskambo tetos Santos sakomi žodžiai: 
 
  Norisi pasakyti kažką TOKIO, nuo ko būtų šviesiau. Aplink šviesiau ir sieloje. Norisi atnešti pasitikėjimą, naują viltį ir jėgų. Stiprybės nenustoti tikėti, kad viskas bus gerai. Norisi nušluostyti nenuriedėjusias ašaras, ir priglausti netartus žodžius. Norisi, tarsi kalėdines lemputes, įžiebti akyse džiaugsmą, šypsenas...    Ne, ne sau to noriu. Noriu kitiems. Tik, ar galiu duoti tai, ko neturiu pati? O gal vis tik galiu? Gal galiu?
 
  — Iš knygos paskaitė? — pasiteiravau.
  — Sakau, kad šis bei tas pasirodė spaudoje. Nagi dar, dzieduli, gaudyk.
  Ir vėl į ausį išgirdau tetą Santą:

  Nori pažinti mane? Rask kelią į mano Salą. Jos nėra nei viename žemėlapyje. Nėra nei vieno kelio vedančio ten.
  Nori suprasti mane? Surask save mano Saloj, sielos kertėj, kuri nepasiekiama. Taške, kur nugrimztam patys į save. Kur būnam savimi, kur niekas nežino kelio. Rask tokią savo Salą savyje ir suprasi, kad ne visada reikia būti suprastam iki galo.
  Leisk kitiems tavęs nepažinoti, kad jiems būtų saldus ieškojimo ir atradimo skonis. Leisk kitiems bent akimirkai tapti Kolumbais...

  — Taip ir nepasakė, kokią  dovaną  atvežęs tau Ypata? — netikėtai panoro negirdėti tai, ką girdžiu.
  — Pasakė, bet supratau, kad man jis neturėjo specialios dovanos, todėl parodė į tą, kuri visiems  mums. Ir jos dabar laukiu. Kai tik pasireikš, nemanau, kad  kas nors  jos nepriimtų. Visi laukia Pasaulio, pabaigos, o  čia... Ai, nesinori išsiplepėti, juolab, kad nedaug  beliko laukti. O kai tokios kalbos mudu užgriuvo, nespėji apsidairyti, kai, žiū, jau esi atėjęs, kur reikia.
  Mudu dar užtrukome, kaip supratau, nekrisdami į akis kam nors, nes dairytis  buvo kur ir be mudviejų, tačiau  atėjo laikas, kuomet Šešiasdešimt Septintoji ištarė, kad jau reikia atsiimti dovanas ir pradėjo skaičiuoti: trys, du, vienas...
  Pradžioje pasigirdo, kad  kažkur iš toli toli atvinguriuoja muzika ir...  Ar tik ne Paulinos daina? Paulinos Valentukevičienė. Anot pravardės —- Karzų Paulinos.
              Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
              Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
              Tik tu pabūgai plieno dalgelio…
  Ir tuomet atsidarė karietos duris, o iš tarpdurio galingai nuaidėjo:  AŪŪŪŪŪ! AŪŪŪ!
  Staugė vilkas. Gedimino?
  O ten, kur gyvenama pagal Grigaliaus XIII kalendorių, jo lapelį atvertė gruodžio 21d., pranašaujantį pasaulio pabaigą.