Eil. pakuždėti sau (XXXVI)

Sopulėli mano, skausmeli mielas,
Neglostau tavęs, o tačiau
Baltuoji it vėpūtinėlyje sniegas,
O jo ir be pusnynų žiemužėje daug. 
 
Ir būna man gera suklusti,
Kai tau nemeluodamas tyliai sakau:
Sopulėli mano,
Skausmeli mielas,
Regis, dėl to toks budrus,
It vyturėlis išmokau pakilti ankstyvas
Ir tyliai, suglaudęs sparnus,
Nukristi atgal akmenėliu.
Ir nemaniau,
            nemanau,
                    nemanysiu
Kad šitas baltas pasaulis gražus,
Kad ir man, sopulėli mano,
Skausmeli mielas,
Galėtų sudūžti.